Laisvalaikis

Lietuvos miestų ir miestelių modernizacija: Tauragė
  • Įkelta: 2020-04-17

Stoties ir Gimnazijos (dab. J. Tumo-Vaižganto) gatvių kampas

1934 m. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Vaidas PETRULIS
Architektūros istorikas, KTU Architektūros istorijos ir paveldo tyrimų centro vadovas

Tarpukario Lietuvoje buvo ganėtinai įsitvirtinusi nuostata, kad, „praūžus pasauliniam karui, atgijusioji dabartinių ribų Lietuva gavo liūdną architektūrinį palikimą“. Tokie teiginiai dažniausiai kildavo iš priešiškumo carinės Rusijos palikimui ir ne visuomet atitiko realybę. Tačiau ne Tauragės atveju. Pirmasis pasaulinis, arba Didysis, karas tauragiškių nepasigailėjo. 1915 m. „iš kitados gražaus miestelio liko griuvėsių krūvos ir keli ne visai sugriauti namai“. Tad šabloniška frazė apie tarpukario metų pažangą Tauragėje turi ypatingą reikšmę. Miestą atkurti teko kone plyname lauke. Deja, likimas nebuvo palankesnis ir Antrojo pasaulinio karo metais. Tauragė dar kartą smarkiai nukentėjo, taip atverdama centrinę miesto dalį radikalioms sovietinio laikotarpio rekonstrukcijoms.

Visgi, nepaisant neginčytinai skaudžių nuostolių, praeities ženklų išliko. Visų pirma – tai stačiakampė miesto urbanistinė struktūra. Stačiakampio planavimo užuomazgos siekia 1836 metus, o 1910-ųjų plane ši urbanistinė struktūra buvo įtvirtinta galutinai. Tauragę atkuriant po karo, šio planinio principo laikytasi ir toliau, o nemaža dalis pastatų tiesiog sutvarkyti arba atstatyti buvusiųjų vietoje. Toks miesto išskirstymas į keturkampius kvartalus, kuriuos supa tiesios, plačios gatvės, sudarė prielaidas kurtis tvarkingam ir šiuolaikiškam miestui. Tauragiškiai manė, kad toks miesto planas netgi „galėtų būti pavyzdžiu ir kitiems Lietuvos miestams“. Panašios stačiakampės struktūros stengtasi prisilaikyti ir ketvirtame XX a. dešimtmetyje miestui plečiantis į netoli geležinkelio buvusias bendras ganyklas (dab. Daržų, Vytauto, Mažvydo ir kt. gatvės).

Nepaisant sugriovimų, nemažą reikšmę Tauragės vaizdui ir funkcionavimui turėjo ir senieji pastatai. Buvusioje Tauragės muitinėje (pilyje) veikė įvairiausios įstaigos. Nuo 1916 m. čia veikusią psichiatrinę ligoninę perkėlus į Kalvariją, įkurta miesto ligoninė, o nuo 1925-ųjų – ir aukštesnioji komercijos mokykla. Buvusioje miesto gaisrinėje įsikūrė miesto valdyba. Karo metais nenukentėjusio dvaro teritorijoje iš pradžių kūrėsi įvairios miesto įstaigos, ligoninė, vėliau evangelikų liuteronų labdaros draugija „Sandora“, o nuo 1934 m. ir kareivinės. Dalis dvaro žemių buvo išdalintos planuojant naujus sklypus. Taip 1927 m. buvo suformuota Naujakurių gatvė (dab. Bokšto gatvės fragmentas). Visgi į šią pusę miestas stipriai nesiplėtė, o dvarą perėmus Lietuvos kariuomenei, anot Tauragės tyrėjo Edmundo Mažrimo, dvaras buvo „atribotas nuo miesto“.

Visą straipsnį skaitykite bernardinai.lt ir kito penktadienio laikraštyje „Tauragės žinios“.

Daugiau straipsnių