Kalba tauragiškiai

Klebonas Marius Venskus: Esu svečias šiame mieste
  • Įkelta: 2019-10-16
Eglė ČERVINSKAITĖ
egle@taurageszinios.lt

Pirmajam pašnekesiui pasikvietėme jau kiek daugiau nei metus Švč. Trejybės bažnyčioje šeimininkaujantį kleboną Marių Venskų. Pirmiausia dėl to, kad jis mūsų mieste dar neseniai. Dėl to įdomu, kokį įspūdį per metus suspėjo susidaryti apie tauragiškius ir Tauragę. O dar ir dėl to, jog ieškant nuoširdaus, atviro ir šilto pašnekovo pirmiausia mintis kilo apie jį. Jūsų dėmesiui – pokalbis prie kavos, kuria mus vaišina „Saldumynų namai“.

Eglė Červinskaitė: Prieš porą savaičių vakarop teko eiti pro bažnyčią. Maloniai nustebau – per garsiakalbį buvo transliuojamos pamaldos, o jų garsas sklido rudėjančia Bažnyčių gatve, parkelyje, prie parapijos namų. Tačiau neilgai trukus viena ausim teko nugirsti, jog atsirado gyventojų, kurie yra tuo nepatenkinti, esą maldos jiems trukdo. Kaip Jūs į tai sureagavote, ir ką nusprendėte daryti?

Marius Venskus: Man yra faina, kai bažnyčia nėra kaip muziejus. Tai pirmiausia yra žmogui, einančiam pro šalį, žinia, kad viduje vyksta malda. Ir šitas transliavimas į lauką daug patraukia žmonių. Žmogus eina pro pastatą, bet jis nežino, kada vyksta pamaldos. Jis eina galbūt prislėgtas rūpesčių ir įeina į vidų. Tai pirmoji mintis galbūt tokia. Šią idėją aš parsivežiau iš Italijos, iš Vatikano. Ją išbandžiau Palangoje, jokių nusiskundimų nesulaukiau. Antra mintis, netgi jeigu mes galim netikinčiam žmogui tai traktuoti kaip triukšmo šaltinį, iki tam tikros ribos tai yra leidžiama. Imkim, kaip parastą triukšmo šaltinį, pavyzdžiui, grąžtą. Juk iki 22 val. galima sienas gręžti. Iš pradžių aš buvau taip nusiteikęs: nu gerai, pasimatuokim tuos decibelus, traktuokit mus kaip statybinę firmą (juokiasi, – red. past.). Bet paskui aš permąsčiau, žvelgdamas į tą situaciją, kad gal nėra poreikio 8.30 ryto transliacijai lauke ir žadinti miesto tada nereikia. Ir aš pats pasakiau, kad išjungtų. Ir tas vakarines pasakiau išjungti. Man, aišku, gaila, liūdna, kad teko priimti tokį sprendimą, nes tai yra dalykai, kurie primena mums, kad bažnyčia yra gyva. Ir nežinosi, dėl ko žmogus nepatenkintas, tam gali būti įvairios priežastys, gal ir žemaitiškas užsispyrimas – jeigu manęs čia nėra, aš „negaliu“ ateiti dėl man viena, žinomų priežasčių, kodėl jūs turit ten būti? Dar toks dalykas yra, ko mes turim išmokti, tai ateiti kalbėtis. Juk visi esam žmonės. Ir kai aš gaunu dokumentą, skundą, aš juk nematau žmogaus, nežinau tikrųjų priežasčių. Nejaučiu, ar tai yra tiesiog pyktis, irzlumas, ar galbūt rimtas nusiskundimas. Tai jeigu mes esam kažkuo nepatenkinti, išdrįskim išsakyti garsiai, tiesiai į akis, ieškoti kompromiso, kalbėtis, ir kitą išklausyti. Ne tik šioj situacijoj, apskritai gyvenime. Bet man tokios situacijos truputį net patinka, tai reiškia, kad esam matomi, girdimi, gyvi. Bet aš pagalvojau, mūsų tikslas juk yra skleisti šviesą, kviesti maldai. Ir jeigu tai kažkam sukelia kažkokį erzelį, piktumą, to reikia atsisakyti. Dalykai auga patys savaime, gal dar priaugsim iki to.

O sekmadieniais mišias mes vis tiek transliuosime. Jeigu neviršija nustatyto garso ribos, mano manymu, tai yra gražus dalykas. Šitas sklindantis balsas yra kvietimas dvasiniam gyvenimui, net nebūtinai katalikams, gal ir kitų konfesijų atstovams, kurie seniai nebuvo savo bažnyčioje, tai bus priminimas nueiti į savo maldos namus – ar tai pravoslavų, ar liuteronų. Juolab, kad žinau, kad yra močiutė, kuri negali ateiti, bet turi nusipirkusi kėdutę ir klausosi balkone.

E. Č. Jūs Tauragėje jau šiek tiek daugiau nei metai. Norėtųsi paklausti, kokį įspūdį susidarėte, kokie yra tauragiškiai? Kuo jie skiriasi, kad ir nuo palangiškių, kitų parapijų? Koks mūsų miesto veidas Jūsų akimis?

M. V. Geras įspūdis. Man yra didžiulis džiaugsmas ir pasididžiavimas čia būti ir tikrai dėkoju Dievui, kad aš esu čia, Tauragėje. Nes aš atėjau čia netikėtai, staigiai. Vienijantis dalykas apskritai su kitom parapijom, tai yra tai kad yra konkreti auditorija, konkretūs žmonės, turintys nuolat savo bendruomenės gyvenimo ritmą. Tai dalykas jungiantis mus su kitais. Dar vienas dalykas, kad mes, pirmaisiais nepriklausomybės dešimtmečiais būdami, skubėdami į kažkur, turime tas pačias problemas kaip ir visoj Lietuvoj. Senelių, vienišų žmonių problema, susimąstymas apie savo prasmę. Nes jie nespėjo persijungti į kapitalizmo rinkos ekonomiką šiandieninę, tą skubėjimą, ir jie buvo dideliam lūžyje. Jaunimas, kuris turi vilčių. Vienijantis dalykas – žmogaus būties problemos yra panašios. Kuo išskirtinis miestas kuo jis mane žavi, tai pirmiausiai žmonių savotišku santūrumu, bet tuo pat metu žinojimu dalykų vertę ir svarbą. Myli savo kraštą, savo tradicijas. Bet labai aiški atskirtis yra katalikų ir liuteronų, dviejų didesnių religinių bendruomenių. Daugelis stengiasi nesusiniveliuoti. Bet tuo pat metu vyksta labai glaudus bendradarbiavimas, ir tuo pačiu žinojimas – mano klebonas, mano bažnyčia. Ką bekalbėti apie savo šaknų ir istorijos žinojimą, daug yra žmonių, kurie žino savo krašto istoriją. Toks solidus miestas. Ir proveržis, ką aš matau – renginių gausa, kultūros, susitikimų, tai tikrai stebina. Tai nėra miestelis, kažkoks ribotas. Tai yra miestas, apskrities centras, atitinkantis pilnai tą žodžio prasmę. Nekalbant apie proveržius, kurie vyksta miesto infrastruktūroj – pastatai, renovacijos, atnaujinimas. Ir mes einam per spaudą, socialinius tinklus, šitas miestas skamba. Ir aš labai labai džiaugiuosi būdamas čia.

E. Č. Ir paskutinis klausimas, labiau toks pasaulietiškas. Ką Jūs pats mėgstat, kaip žmogus, galbūt ne kaip dvasininkas? Minėjot renginius, kultūrą, ar einat į juos?

M. V. Aš turiu pasakyti, kad mano laisvalaikį šiuo metu yra nulėmę akademiniai dalykai. Ir vis dar esu ieškojime. Pabaigęs vienas studijas, ėmiausi kitų, dabar dar studijuoju teisę. Mano diena yra susieta su mano darbu ir įsipareigojimais. Šitam mieste dar neįsijungiau į dalykus, dar nesusitvarkiau į savi dienotvarkės. Stengiuosi nueiti į renginius, dalyvauti kaip tauragiškis. Pirmasis ženklas, kad baigiu pritapti, tai kai draugai paklausia, nuvažiavus į Klaipėdą pavyzdžiui, ką veiksi, sakau važiuoju namo. (šypsosi, – red. past)

Kalbino Eglė Červinskaitė

Daugiau straipsnių