Asmenybės

KARANTINO FEISBUKORAŠTIS: kultūringa
  • Įkelta: 2020-04-15
Renata KARVELIS

 

Įsivaizduoji, visas pasaulis sustojo ant rankinio. Įmonės užsidarė. Tik prekybcentriuose šmirinėja kaukėtos dezinfekuotomis rankomis gyvybės formos. Svarstau, kas dabar galėtų būti mano skaitytojas. Gal pas tėvus sugrįžęs studentas, kurio universitetas užsienyje laikinai užvėrė duris? Gal į rizikos grupę pakliuvęs miestietis? O gal nuotoliniu būdu dirbantys tėvai, ant kurių pečių staiga nukrito ir vaikų nuotolinio mokymosi proceso techninis įvaldymas? Viskas taip kitaip: šitaip iki šiol dar nėra buvę.

Pradžioj atrodė, kad karantinas tarsi pertrauka, kurios galbūt pasauliui reikėjo. Veiklų tempas, begalinis vartojimas juk atbukino homo sapiens receptorius. Norėjosi ryškiau, toliau, stipriau ir dar, ir dar daugiau. Tik staiga, šabakšt! Viskas perdien pasikeitė. Nuo šiol užduotis – išgyventi minimaliomis sąlygomis. Taupyti kontaktus, skaičiuoti pirštines, kaukes ir žygius į parduotuvę maisto.

Jei vadovautumėmės psichoterapijos atradėjo Karlo G. Jungo filosofija, po kiekvieno gyvo pokalbio su žmogumi reikėtų savaitės vienatvės atsigauti. Gali būti, kad ekstravertams karantinas yra sunkus metas, bet iš tikrųjų pakitusios gyvenimo sąlygos verčia esmingai pamąstyti. Kas aš esu be kitų žmonių?

***

Kaip rašo sociologai, pandemijos akivaizdoje tarp žmonių ima galioti šiek tiek kitokie dėsniai. Grėsmė veikti instinktyviai, o ne racionaliai. Karantino pradžioje užsibarikadavus bute ėmė rodytis, kad kažkas nematomas iš manęs vienos atėmė aibę galimybių. Išeiti į lauką, bendrauti su žmonėmis, sėdėti kavinėse. Sentimentaliai prisimenu „paskutinę vakarienę“ su bičiuliais prieš karantiną, kaip aiškinomės, iš kur Žemėje atsirado žmogus. Vienas jų atskleidė tikįs, kad žmogus per daug tobula gyvybės forma. Matyt, ateiviai bus čia mus atskraidinę?

Neapibrėžtas pyktis ir lengvas šokas, balaganas, transliuojamas per televizorių apsigyveno ir mano karantino sąmonėje. Naujienos... naujienos... naujienos. Sergančiųjų skaičius auga valandomis, ir pirmoji mirtis, apie kurią sužinau iš skurdaus feisbuko draugės posto. „Pirmas“. Ilgai atrodė, kad virusas yra kažkur kitur. Kinijoje, Italijoje, Šiauliuose, bet vis tiek dar toli nuo manęs. O juk buvo rašančių, kad ir tas esą dirbtinis, specialiai paleistas. Girdėjau mokslininkų podkastą, kur minėjo „Virusas per daug tobulas, kad būtų žmogaus darbo.“

***

Daugelis Lietuvos rašytojų savo feisbukų sienose minėjo, kad jų dienotvarkės visai nepakito. Kaip sėdėjo namie ir rašė, taip ir toliau sėdi namuose ir rašo. Vienatvė yra būtina kūrybos sąlyga. Kristina Sabaliauskaitė, kalbėdama apie karantiną Lietuvoje, sakė, kad saugojimosi namuose režimas verčia snūduriuoti protą, tačiau šį etapą nereikėtų nurašyti kaip nevertingą. Juk kur kas daugiau laiko dabar galime skirti savo kvalifikacijos, profesinių žinių pagilinimui, kad po karantino, kai visu pajėgumu grįšime į savo veiklas, būtume stiprūs. To prireiks. O dabar galimybių laikas.

Pirmiausia atsisakiau erzinančios informacijos srautų ir orientavausi į kokybišką turinį. Prafiltravau savo feisbuką, nes šį platforma yra tapusi gyvenimo dalimi ir būtina darbo priemone. Visuomet, kai noriu ką nors naujo sužinoti, pradedu sekti tos srities specialistų profilius, įstaigų oficialius feisbuko puslapius. Koks auksas! Akiratis staigiai prasiplečia. Taip sužinojau apie neseniai įsisteigusią intelektualių knygų leidyklą „Hubris“ ir jos leidinius. Taip atradau feisbuko grupę „Neatšaukti atidarymai / Not cancelled openings“, į kurią pakvietė fotomenininkas iš Šiaulių Vilmantas Dambrauskas, karantino laikotarpiu sukūręs virtualią galeriją.

***

Iniciatyvos „Neatšaukti atidarymai / Not cancelled openings“ autorius V. Dambrauskas spaudai minėjo, kad idėja – leisti profesionaliems kūrėjams pristatyti savo darbus, kilo tada, kuomet neliko galimybės organizuoti gyvas parodas ir kultūrinis gyvenimas Lietuvoje sustojo.

„Pats esu menininkas, fotografas, dizaineris, prieš kelis mėnesius buvo mano paroda. Tad suprantu, ką reiškia, kai gal metus ruošiesi parodai, o ji yra atšaukiama. Pagalvojau, kad kai gyvai prisistato autorius ir yra darbai, kuriuos gali apžiūrėti neskubėdamas, yra praktiškai parodos formatas. Nes tu ateini į parodų salę, tu matai gyvą autorių, apžiūri darbus“, – BNS pasakojo V. Dambrauskas.

Viena iš keliamų sąlygų autoriams, norintiems čia prisistatyti, yra trumpas vaizdo įrašas, tarsi tai būtų tikra paroda. Pasak iniciatoriaus, šis parodų formatas netgi mažiau riboja menininkus, nes lankytojai juos gali išvysti namų aplinkoje, be parodų atidarymams būdingo iškilmingumo, aprangos kodo, ir taip panaikina atstumą tarp kūrėjo bei žiūrovo.  Jau dabar puslapio sekėjų skaičius yra apie 6,5 tūkst. feisbuko vartotojų. Juos visus mažiau ar daugiau vienija kultūra bei menas, tai atskiras žmonių kontingentas. Tokia grupė suteikia progą (at)pažinti ne tik žinomus, bet ir atokiausiuose Lietuvos pakampiuose išsislapsčiusius menininkus. Man tai tarsi enciklopedija.

***

Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas prasidėjus karantinui sėjo pozityvą: kultūros produkcija pasieks jos vartotojus jų pačių namuose. Pavyzdžiui, „Kino pavasario“ festivalio filmai buvo perkelti į namų kino ekranus, rodomi net dvi savaites (pastaba: Naujausiomis žiniomis festivalis pratęstas visam karantino laikotarpiui). Per tą laiką atsirinkau ir spėjau pažiūrėti net šešis filmus.

Klaipėdos dramos teatras surengė begalės kokybiškų videorepertuarų. Tokiu pačiu principu pamačiau keletą kauniečių režisierių darbų. Spektaklis „Korektūros klaida“ pagal Liūnės Jonušytės 1938 metų romaną tuo pačiu pavadinimu, režisierė Agnė Dilytė. Spektaklis „Kandidas arba optimizmo mirtis“, režisierius Gildas Aleksa. Čia pagrindinį vaidmenį įkūnija iš Jurbarko kilęs Arnas Ašmonas. Šeiko šokio teatras irgi sudarė sąlygas internetu pažiūrėti šokio ir istorijos spektaklį „Užpustyti“ apie Kuršių Neriją. Scenarijų rašė bičiulė Sondra Simana iš Klaipėdos. Leidinys „Literatūra ir menas“ vieną kovo išsyk išleistą numerį suteikė progą nemokamai skaityti. Kitas kultūrinis leidinys „Nemunas“ dabar yra prieinamas pdf formatu ir kt.

Kurį laiką stebėjau žiniasklaidos antraštėse tautiečių pasvarstymus ir spėliones apie ateitį, kad kultūrininkai – balastas biudžetui. Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos valdybos pirmininkė Živilė Diawara, įvedus apribojimus renginiams, išsyk ištransliavo, kad kultūrininkai iš įvairių šalių pastebi kultūros sektoriaus pažeidžiamumą karantino laikotarpiu. Juvelyrė Jurga Lago, atpažįstama dėl savo firminių paukštukų, tikina, kad kritiniu periodu atsisijos pelai nuo grudų, taip išliks stipriausi savo srityje.

Aleksas Cecchetti internete per karantiną paleido idėją: „If you think artist are useless try to spend your quarantine without music, books, poems, movies and paintings” (liet. Jei manote, kad menininkas yra nenaudingas, pabandykite praleisti karantiną be muzikos, knygos, eilėraščių, filmų ir paveikslų).  Internete geriausi spektakliai, naujausi filmai, kultūriniai žurnalai be pinigų jau parsiduoda. Kultūra pirmoji, kai blogai, ir paskutinė, kai gerai. Be pini(n)gų irgi bus kultūra, nes žmogus yra kultūra. Nebent bakterijų kultūra Petri lėkštelėj.

  •  

Pirmomis karantino dienomis feisbuko žmonės dalijosi senomis vaikystės, jaunystės nuotraukomis, kurios buvo padarytos tais tikraisiais fotoaparatais. Nuotraukose matėsi kuklūs namų interjerai, senoviški guminiai žaislai, suknelės ir bantai plaukuose. Vėliau plaukė kaukių selfiai ir vasaros paplūdimių atsiminimai, atseit reikia daugiau pozityvo. O paskutinėmis dienomis mamos dalijasi klausimynu, skirtu vaikams apie jas pačias.

– Kuo mama nori būti užaugusi? – Klausiu vaiko.

– Kad tu jau užaugusi! – Tas atsako.

– Gerai, gerai. Esu užaugusi, bet kuo aš norėjau būti. Kaip manai?

– Mama, tu norėjai būti kultūringa.

Išdalino dovanas
  • Įkelta: 2020-01-03
Daugiau straipsnių