Asmenybės

Genovaitė Urmonaitė: „Sveiki sulaukę!“
  • Įkelta: 2020-04-12
Iš galo: Raselė Pocienė, Vida Meiland, Saulius Bernotas, Meilutė Parnarauskienė, Nojus Mockus, Onutė Biknerienė, Jonas Dedūra, Genovaitė Urmonaitė. Rūtos Karmazinaitės nuotrauka

Prieš bet kokią šventę kultūros darbuotojams būna  „karštos“ dienos – paskutiniai organizaciniai reikalai, generalinės repeticijos, noras parodyti geriausia, ką pasiruošei vakarais, dažnai ir braukdamas prakaitą salėse... Šiemet laukimas švenčių ne pagal scenarijų buvo visiškai kitoks. Mintimis apie nerimą, o galbūt ir džiaugsmą pasidalijo kūrybingoji, niekad idėjų nestokojanti, net sunkiausiomis minutėmis rankų nenuleidžianti Tauragės liaudies teatro režisierė Genovaitė Urmonaitė.

– Birutė Slavinskienė. Genute, tu tikrai ne iš tų, kurie pasiduoda aplink tvyrančiam nerimui ir grimzta į apatiją. Kokios idėjos sukasi galvoje užsidarius namuose?

– Genovaitė Urmonaitė. Fizinis mano kūnas uždarytas namuose neįkalino minčių. Galiu drąsiai tvirtinti, kad dar daugiau jas išlaisvino, išvadavo, leido skristi į erdvę tam, kad virstų materialiu kūnu. Stebiu socialiniuose tinkluose daug nuotraukų, prisiminimų apie tai, kaip buvo gražu, gerai. Suprantu, vertinu prisiminimus, pati juos rašau, bet manau, kad man anksti juos viešinti, kad aš noriu daryti ČIA ir DABAR. Juk ir ši diena jau yra istorija. O jeigu RYTOJAUS NEKURSIME ŠIANDIEN, ką po trisdešimties metų rašys, kokia nuotraukas rodys mūsų vaikai ir anūkai? Pacituosiu poeto Bernardo Brazdžionio eilėraščio eilutes: „PRAEITIS kaip baltas paukšti  pro tave praskriejo“, „DABARTIS kaip baltas sapnas/tavo širdį supa“, „ATEITIS kaip baltas bokštas/tavo toliuos šviečia“. Norėdama ir tikėdama ateitimi, vieną vakarą apsiskleidžiau knygom (mano namų pagrindinis turtas) ir suradau eilėraščius, kurie idealiai tinka šv. Velykų rytui. Atrodo išgirdau skambant Prisikėlimo varpus. Pati paskambinau Tauragės kabelinės televizijos direktoriui Vilmantui Liorančui, paklausiau apie galimybes nufilmuoti, paskambinau bažnyčios klebonui Mariui Venckui, atsiklausiau, ar galima po vieną įeiti į Šventovę... atsakymo nerašau, nes jau kitą rytą buvo surinkta liaudies teatro aktorių komanda, visiems vienu ar kitu būdu perduoti eilėraščiai, netgi parepetuota nuotoliniu būdu...

B.S. Kaip pati jauti, koks laukia rezultatas?

G.U. Rezultatas man žinomas  ir matomas buvo kūrybos procese. Jau vien susiradus spektakliui „Golgotos vynuogės“ prieš 18 metų siūtas sukneles (ačiū, kad jas išsaugojo Daiva Kiniulienė ir Zofija Košienė), jas išskalbus ir taip sunkiai lino medžiagą lyginant buvo aišku, kad lengva nebus. Bet juk rezultato norisi tokio, kad ir po trisdešimties metų rašytų...Tad poezijos posmai iš aktorių Onutės Biknerienės, Vidos Meiland, Meilutės Parnarauskienės, Raselės Pocienės, Nojaus Mockaus, Jono Dedūros lūpų, susilieję su Sauliaus Bernoto vargonais ir klarnetu atliekama muzika, pažadins visų viltį ir sustiprins tikėjimą. Kai scenarijaus taisymas ėjo į pabaigą, susisiekiau su Tauragės ambasadore JAV Sigita Šimkuviene. Kalbamės labai dažnai – kitaip ir būti negali, juk buvo Tauragės liaudies teatro aktorė. O ir mano kūrybinės viešnagės už Atlanto, ir, svarbiausia, šie metai – Tauragės liaudies teatro 60-mečio metai. Tad ir ši poetinė-muzikinė kompozicija skirta jam, amžinai gyvuojančiam ir einančiam pirmyn Teatrui. Man paskambinus ir pasakius, kad „ruoštųsi ir puoštųsi“, Sigutės ir Vilmanto greitis buvo stulbinantis. Sigutė dar privertė mane paklausyti jos skaitymo ir pasakyti pastabas, o Vilmantas jau po pusvalandžio man atsiuntė įrašą.

B. S. Kada galėsim pamatyti, pasidžiaugti, pasveikinti, įrašyti į istoriją?

G. U. Pirmiausia privalau nulenkti galvą, padėkoti ir pasakyti, kad labai myliu savo Tauragės liaudies teatro kolektyvą. Aktorių yra daug, vieni dalyvauja viename spektaklyje, kiti kitame, bet visi žinome, kad visi esame tie, kurie dovanojame šviesą. O tai ir yra mūsų Teatro misija. Bendrauti greitai, operatyviai, draugiškai, net ir su humoru spręsti reikalus su Tauragės bažnyčios klebonu Mariumi Venckumi, kurio sveikinimo žodį išgirsite Tauragės kabelines televizijos laidoje šv.Velykų dieną, – buvo tikras malonumas.

Galėjau paruošti šią poetinę kompoziciją ir sakyti – bus geresnis laikas, suspėsim, parodysim. Bet laikas yra Čia ir Dabar. Aš nežinau savo ateities, bet aš gerai žinau, kad yra žmonių, kurie labai gerai supranta kultūrą, moka suprasti ir įeiti į kito žmogaus padėtį. Toks šiuo nelengvu metu mums buvo Kabelinės televizijos direktorius Vilmantas Liorančas, jo korespondentė Rūta Karmazinaitė. Ir, be abejo, tie, kurie visose gyvenimo sferose yra ne taip matomi, bet kuriems mes pirmiausia privalome nulenkti galvas. Tai ir darau. O visus kviečiame sekmadienį per kabelinę TV priimti ir mūsų pasveikinimą – premjera 14 val., dienos eigoje ir kitą dieną bus kartojama.   

 

Išdalino dovanas
  • Įkelta: 2020-01-03
Daugiau straipsnių