Asmenybės

Daiva Genienė: „Esame išėję iš bet kokios įsivaizduojamos komforto zonos“
  • Įkelta: 2020-04-14

Visuomenės sveikatos biuro albumo nuotraukos

Eglė ČERVINSKAITĖ
egle@taurageszinios.lt

Koronaviruso akivaizdoje pristatome naują rubriką – „Pandemijos herojai“. Čia kalbinsime žmones, stovinčius priešakinėse kovos su COVID-19 linijose. Pirmoji mūsų pašnekovė – Visuomenės sveikatos biuro vadovė Daiva Genienė, kuri taip pat yra ir aktyvi šaulė. Šiuo metu biuro specialistai ne tik ima mėginius mobiliajame punkte, bet ir dirba pasienio kontrolės postuose bei saugo visų mūsų užnugarį nuo potencialaus užkrato. Apie biuro darbuotojų kasdienybę, priversti šių dienų realijų, su D. Geniene kalbėjomės per Skype programą. Tačiau ir per vaizdo kamerą justi šios aktyvios moters pasiryžimas atlikti savo pareigą nepaisant pavojų bei optimizmas. Įdomaus skaitymo.  

Eglė Červinskaitė: Žinau, kad Visuomenės sveikatos specialistai budi pasienyje, Panemunės-Sovetsko kontrolės poste. Papasakokite, kokios užduotys jums skirtos ir kokia apimtimi jūs jas vykdote.

Daiva Genienė: Valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo sprendimu mes esame įpareigoti bendradarbiauti su Nacionaliniu visuomenės sveikatos centru, konkrečiai su Tauragės departamentu, bei talkinti jiems visuose darbuose, taip pat ir vykdyti Lietuvos Respublikos sienos medicininę karantininę kontrolę dėl COVID-19 ligos sienos kirtimo punktuose. Taip pat apklausti asmenis, turėjusius sąlytį su sergančiais, arba asmenis, kurie įtariamai serga koronaviruso infekcija, reikalui esant informuoti dėl teisinės, administracinės ir netgi baudžiamosios atsakomybės, informuoti visuomenę dėl prevencinių priemonių taikymo. Taigi, tas darbas pasienio kontrolės punkte – viena vertus, jis mums yra visiškai naujas, visiškai kitos kompetencijos reikalingos negu mūsų kasdieniniam darbe. Bet mes jau per šitą laikotarpį absoliučiai esam išėję iš savo bet kokio įsivaizduojamo komforto pėdsakų ribų. Na, tai kitoks tas darbas mūsų kiekvieną dieną, kitoks jis yra.

E.Č. Ir kiek laiko jau jūs tą kontrolę vykdote?

D. G. Kadangi mūsų specialistų nėra tiek daug, kiek gali atrodyti pagal veiklas, ir dalis jų dirba mobiliajame mėginių ėmimo punkte, tai, na, perskaičiavome savo žmogiškuosius išteklius, kadangi turime savo kolektyve ir keletą senjorų, kuriuos tik pačiu kritiškiausiu atveju siųstume į priešakines fronto linijas, tai, tiek kiek esam, tiek ir talkinam. Pasitelkti šiai veiklai ir apskrities biurų specialistai, t.y. ir Šilalės, Jurbarko, netgi Šilutės visuomenės sveikatos biurai, kuris teikia paslaugas Pagėgių savivaldybei. Tad labai visi solidariai šitą darbą dirba pasikeisdami. Darbas vyksta ištisom parom – į tai dabar įsijungėme ir mes. Turime užtikrinti visą parą pasienio kontrolės punkte sieną kertančių asmenų patikrinimą, jų temperatūrą ar bet kokį įtarus COVID būdingą simptomą, mes imamės priemonių ir esame atsakingi, kad sieną kirstų tik sveiki žmonės.

E. Č. Tai kiek jūsų specialistų dabar ten budi?

D. G. Mes dirbame pagal grafiką. Dabar galime sau leisti tik tokią prabangą – vienam specialistui per pamainą dirbti. Vakar budėjau aš pati naktinėje pamainoje, t.y. vakare – tai vėl gi, naktinės pamainos yra tai, kas yra nauja mūsų įstaigos gyvenime. Po to atvažiavo mano kolegė Karolina Preikšaitienė ir iki 6 ryto dirbo, tada ją pakeitė kito biuro specialistai. Dirbame po 8 valandas, yra trys pamainos per parą. Na ir, aišku, reikalingi visokie įgūdžiai, kurie mums kasdieniame darbe nebūdingi, tarkim, reikia prisiminti, ir gana gerai, rusų kalbos žinias. Susiduriam su situacijom, kai žmogui, kuriam reikia užpildyti anketą, reikia pagelbėti, nors siekiam palaikyti kuo mažesnį fizinį kontaktą, kad kuo didesnis atstumas būtų ir kuo mažesnė tikėtina užsikrėtimo galimybė. Tai buvo žmonės iš Irano, ir jiems tikrai sudėtinga buvo užpildyti, prašė mūsų kalbėti persiškai. Taigi teko prisiminti ir pačią geriausią – gestų kalbą.

E. Č. Sakykite tuomet, kas dabar apskritai gali kirsti Lietuvos Respublikos sieną?

D. G. Šiuo metu tik krovininiai automobiliai arba Lietuvos Respublikos piliečiai, arba vykstantys tranzitu per šalį.

E. Č. O per tą pamainą, kai jūs pati budėjote, kiek piliečių praėjo per Jūsų rankas?

D. G. Buvo 19 furgonų, bet vienam iš jų neleidom kirsti sienos, nes turėjo ligos simptomų ir buvo apgręžtas atgal.

E. Č. O ar pasienyje šiuo metu yra susidariusios eilės?

D. G. Na, mano pamainoje nesakyčiau, kad buvo eilių. Yra galbūt, kad keli kartu keliauja. Buvo tokių laiko tarpų, kad, pavyzdžiui, stovi 3–4 autofurgonai. Nes dar trunka, kol pasienio pareigūnai tikrina duomenis.

E. Č. Ar tai yra mūsų iš Lietuvos važiuojantys vairuotojai ir grįžtantys, ar kitų šalių?

D. G. Mes tikrinam iš Rusijos pusės sienos kertančius piliečius. Arba lietuviai grįžtantys, ar gyvenantys Rusijoje, bet daugiausia Rusijos ir Baltarusijos piliečiai. Mūsų, tiesą sakant, nedomina, kokios tautybės yra tie žmonės bei ką jie veža, mus domina jų sveikatos būklė. Ar temperatūra yra normali, kad jie atsakingai užpildytų jiems pateiktą anketą ir susipažintų su pateiktomis rekomendacijomis. Smalsavimui tiesiog neturim laiko, nes yra tiek dalykų, susijusių su COVID-19, kas yra mums visiškai nauja, į ką reikia gilintis, yra labai daug teisės aktų, besikeičiančių kasdien, iš valstybės lygio ekstremalios situacijos operacijų centro.

E. Č. Na, o kokios nuotaikos tų keliaujančių, ar jie geranoriškai pildo visas rekomendacijas? Ar gal pasitaikė kokių incidentų?

D. G. Na, kaip ir visur, visi skirtingi. Dažniausiai supranta, kad tokia yra procedūra ir geranoriškai bendrauja. Bet yra, kurie nesupranta, nemoka dėvėti kaukės, reikia priminti, prašyti, primygtinai reikalauti. Būna, kad sustoja ir šoka iš automobilio, ir dar be kaukės. Tai tenka maloniai ir skubiai paprašyti grįžti atgal ir užsidėti apsaugos priemones. Na, jei nesi įpratęs dėvėti kaukę, yra sudėtinga užpildyti anketą, rasoja akiniai. Na, bet ir mes su didžiuliais akiniais dirbam, ir mums dar yra dideli temperatūrų svyravimai išeinant iš patalpos į lauką, tikrai tie akiniai rasoja. Matėme ir tokių, kur tos medicininės vienkartinės kaukės jau pamiršusios pagaminimo datą.

E. Č. O kas dar su jumis budi, tarkime, užtikrina saugumą?

D. G. Mes esame labai dėkingi  Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgoms, visą parą budėjo komanda, kuri mums talkino ir mus saugojo.

E. Č. Kokias apsaugos priemones konkrečiai jūs dėvite? Ar tik galvos apdangalus, ar visą pilną „ekipuotę“? Juk visgi užsikrėtimo tikimybė gali būti nemaža. Ar dirbti su apsaugomis patogu?

D. G. Na, nemaža – tai kukliai pasakyta. Esame pasiruošę bendravimui su potencialiais užkrato šaltiniais. Kiekvienoj pamainoj buvo po žmogų su ligos simptomais, kuris nebuvo praleistas per sieną. Aišku, tai gali būti ir kitos ligos, bet mes turime būti pasiruošę sutikti kiekvieną žmogų su maksimalia apsauga. Dėvime tai, kuo mus aprengė Nacionalinis sveikatos centras – turime akinius, respiratorius, vienkartinius chalatus, bachilas, be abejo, pirštines. Dieną, aišku, jaučiamės kaip šiltnamyje, naktį yra vėsu, bet dėl mažų nepatogumų nedejuojame, ne ten mūsų dėmesio fokusas. Kad tik tiek bėdų tebūtų.

E. Č. Ar nereikės vykti į kitus pasienio postus? Dirbate tik Panemunėje?

D. G. Na, kaip aš juokauju, kur tėvynė pašauks, ten ir važiuosime. Kol kas nebuvome prašyti vykti kitur, bet kasdien ateinam į darbą, kuris nebūtinai yra mūsų įprastoje darbo vietoje. Jei reikės vykti, žinoma, vyksime.

E. Č. O kaip su darbuotojais pavyko susitarti? Girdėjau, kad autobusų parke tarp vairuotojų, kai reikėjo pervežti karantinuotus piliečius, buvo prieštaravimų. O kaip jūsų kolegės? Visos sutiko?

D. G. Labai esu dėkinga savo komandai. Be galo didžiuojuos tais žmonėm, kadangi tikrai nebuvo jokių diskusijų, jokio pasistumdymo ar pasakymo, kad mano pareigybėje tai neparašyta. Į mobilųjį punktą iš karto pasisiūlė trys jaunos sveikos kolegės, kuomet reikėjo į pasienio punktą vykti, tai vėlgi, mes turime uždarą feisbuke specialistų grupę, paklausiau, kas galėtų vykti, ir žmonės iš karto susirikiavo.

E. Č. Žinau, kad esate aktyvi šaulė. Ar dalyvaujate prevencijos priemonėse ir kaip Šaulių sąjungos narė?

D. G. Dabar aš jau galiu pasimesti tarp savo amplua. Na, kaip sveikatos specialistei tikrai pakanka veiklos, kad dar galėčiau kitam amplua kažkur dalyvauti. Galų gale, koks dabar jau skirtumas, ar aš kaip sveikatos specialistė, ar kaip šaulė, svarbu, kad aš tame su savo komanda ir su broliais šauliais taip pat solidarizuojuosi. Jie be galo daug padeda, ir mobiliajam punkte talkina, ir saviizoliacijos užtikrinime. Aišku, reikia atsižvelgti ir į amžių, norinčių padėti vienaip ar kitaip būtų daug, bet dalis priklauso rizikos grupei, yra vyresni, taip pat prevencijos prieš COVID-19 priemonėse gali dalyvauti tik pilnamečiai piliečiai, tad jaunieji šauliai, kurie šiaip labai aktyvūs visuomeninėje veikloje, šiuo atveju prisidėti negali. Tačiau šauliai yra ta organizacija, kuri išsiskiria disciplina, pilietiškumu, tokiose situacijose jie yra nepamainomi.

Dar noriu pasakyti, kad ši pandemija yra puiki proga atsigręžti į medikus, prisiminti pagarbą šiai profesijai. Taip pat yra puikus metas mokytojams susigrąžinti profesijos prestižą, nes turbūt tėveliam teko patirti, ką reiškia jų darbas. Na, o sveikatos specialistams tai yra puiki proga įrodyti savo profesijos reikalingumą.

Daiva Geninė. Airono Juozonio nuotrauka

Velykinis patruliavimas, su šaule Jolita Vilimaitiene. Asmeninio albumo nuotrauka 

Kalbino Eglė Červinskaitė

 

Išdalino dovanas
  • Įkelta: 2020-01-03
Daugiau straipsnių