Asmenybės

„Draugystė veža!“ herojų Indros ir Simonos svajonė laimėti kelionę į „Euroviziją“ neišsipildė
  • Įkelta: 2020-02-17

Indros Uginčienės asmeninio archyvo nuotraukos

Šeštadienį baigėsi socialinio projekto „Draugystė veža“ svarbiausias etapas – balsuojant portale www.lrt.lt išrinktos trys laimėtojų poros, kurios gegužės mėnesį keliaus į Roterdamą ir gyvai stebės Lietuvos bei kitų šalių atstovų pasirodymus „Eurovizijoje“. Nors tauragiškėms projekto dalyvėms Indrai ir Simonai Marijai nepasisekė, jų istorija verčia žavėtis ir džiaugtis gražia jų draugyste. 

Pernai gruodžio 20-ąją penktą kartą startavo LRT socialinis projektas „Draugystė veža“, įrodantis, kad tikrai bendrystei nesvarbus amžius, lytis, ūgis ar kiti ypatumai. Per 6 projekto savaites televizijos žiūrovams ir portalo LRT.lt lankytojams buvo pristatyta 18 draugų (su negalia ir be jos) porų. 

Televizijos laidoje papasakota ir  tauragiškių Indros ir Simonos draugystės istorija. Simonai – 19 metų, ji turi Dauno sindromą. Jos draugystė su Indra prasidėjo labai seniai, kai viename projekte Indra susipažino su Simutės mama. Tuomet  mergaitei  buvo 4 ar 5 metukai. Indra irgi augina sūnų su sunkia negalia, jam 23 metai, o Simona stengiasi jį globoti. Ji, pasak Indros, turi stiprų motinišką instinktą ir jaučiasi labai atsakinga už šalia esantį. Kai susitikimuose būna vaikų, Simutė visada jais pasirūpina. Indra sako, kad Simonos pasitikėjimas – tai brangiausia dovana, kurią galima gauti iš gyvenimo. Ji – tas žmogutis, kuris niekada neišduoda, nelaiko akmens užantyje ir kiekvieną akimirką spinduliuoja tyrą meilę. Drauges sieja besąlygiškas pasitikėjimas, jos papildo viena kitą. Simutė moko Indrą dainuoti. Mergina sako: „Indra – geriausia pasaulyje draugė. Mes galime kalbėtis įvairiausiomis temomis.“ Laisvalaikiu jos kartu keliauja baidarėmis, vyksta į gamtą, žiūri filmus, eina į bažnyčią. „Mes labai daug keliaujam ekstremaliomis sąlygomis – nesvarbu, koks oras ar metų laikas. Aš, mano sūnus ir Simutė. Taip bendromis jėgomis mokomės integruotis į visuomenę.“

Indra pasakoja niekada nejaučianti savo ir Simonos amžiaus skirtumo – sako niekada apie tai net minties nekyla.

– Gal kad aš pati turiu neįgalų vaiką, tenka bendrauti su visokias negalias turinčiais žmonėmis, o gal pati esu „trenkta“, – juokiasi ji, – labai gerai suprantu tuos žmones, jie kiekvienas man yra vertybė. Pasak jos, Simutė jau pakankamai subrendusi, po kelių dienų jai sueis 19 metų. Jos pažinimas, gyvenimo tiesų ieškojimas, kas būdinga paaugliams, tik gal šiek tiek vėlesniame amžiuje, Indrai labai suprantamas ir artimas. Ji ir pati turi šiek tiek vyresnę dukrą, tad mato – Simutė jaučia tą patį, ką ir kiekviena jauna panelė, ji viskuo domisi, visko klausinėja.

Simona šiuo metu mokosi Skaudvilės specialiojoje mokykloje, tad dabar draugės susitinka ne taip dažnai, tačiau, pasak Indros, joms lieka savaitgaliai, dar kartą per mėnesį būna bendros neįgaliųjų mišios, kartais – renginiai, koncertai, kurie Simoną ypač domina.

Simona dainuoja Tauragės bažnyčios chore, lanko ir savo mokyklos chorą. Indra pasakoja, kad ir su Rasa Levickaite-Šerpytiene, choro „Gloria“ vadove, Simona sukirto rankomis dėl bendrų projektų.

– Simutė – linksmas, nuoširdus žmogus, – pasakoja Indra, – ir džiaugsme, ir varge jos pagalba visada nuoširdi. Viskas, ką ji daro, yra nuoširdu. Jei ji džiaugiasi, tai džiaugiasi iš visos širdies. Tokie žmonės neturi kompleksų, nemoka apsimetinėti. Tas nuoširdumas yra būtent tai, ko mūsuose labai trūksta, mes jo norim, bet kartais nei patys turim, nei sugebam priimti, kai kiti duoda. O Simutė gali prieiti, apkabinti, pasakyti kažką gražaus, ir tai be jokio pasimaivymo. Kai projekto „Draugystė veža!“ dalyviai buvo atvažiavę į Tauragę ir choras „Gloria“, jiems giedojo giesmę „Bažnytėlė debesų“, Simutė atsistojo, priėjo prie choro vadovės ir ėmė giedoti kartu. Taip natūraliai viskas, choras leido jai būti solo. Buvo nuostabu.

Simonai labai daug davė Jovarų mokykla, kurioje mergina mokėsi iki dešimtos klasės: mokytoją Neringą, bibliotekininkę Danguolę iki šiol vadina mamomis, nes labai ją globojo ir, pasak Indros, „iš ančiuko išaugino gulbę“.

– Simona – visų mūsų numylėtinė, nes atsispirti jos nuoširdumo žavesiui neįmanoma, – sako Indra.

Simona dalyvavo ir projekte apie grožį. Ją fotografavo Indra. Simonos nuotraukos apkeliavo visą Lietuvą, pasiekė netgi Briuselį. Aplinkiniai stebisi, kiek jos turi energijos ir kiek laiko skiria viena kitai. Jos geba suburti žmones, užkrėsti juos puikia nuotaika.

Jos bandė laimę ir anksčiau, tačiau tada nepateko, gal dėl to, kad Simonai dar nebuvo 18-os.

– Norėtume laimėti kelionę į Nyderlandus, nes tai būtų puiki patirtis, neįkainojami įspūdžiai, dar viena išsipildžiusi Simutės svajonė, dar vienas suteiktas šansas, įveiktas iššūkis, dar vienas šuolis mūsų augime, – sako Indra.

Draugės mano, kad dalyvavimą šiame projekte galima nusakyti vienu žodžiu – pasaka. Abi jaučiasi labai praturtėjusios, pažinusios daug meilę pasauliui dovanojančių žmonių. O juk tai, ką duodi su meile, sugrįžta dvigubai.

Daugiau straipsnių