Asmenybės

Pasaulio pilietė Gintarė Jautakaitė: matyti Tauragę išpuoselėtą ir pilną gražaus jaunimo yra nepakartojama!
  • Įkelta: 2019-11-08

Puslapio „Džiazo dienos Tauragėje“ nuotraukos 

Iš Tauragės kilusi ir jaunystėje į JAV emigravusi garsi dainininkė Gintarė Jautakaitė neseniai lankėsi Lietuvoje. Vizito metu atlikėja atvyko ir į savo gimtąjį miestą, čia susitiko su tauragiškiais, koncertavo. Tauragės rajono tarybos sprendimu jai suteiktas Tauragės rajono garbės ambasadorės vardas. Kompozitorė, pianistė ir poetė negaili šiltų žodžių savo kraštui, jo žmonėms. Koncertinis grafikas labai įtemptas, bet atlikėja rado laiko pasidalinti savo įspūdžiais apie vizitą su „Tauragės žinių“ skaitytojais.

Miestas pilnas jaunimo

Nuo jaunystės daug laiko užsienyje praleidžianti Gintarė Jautakaitė kartais vis grįžta į Lietuvą. Šiemet vizitas neaplenkė ir jos gimtojo miesto – Tauragės, kurioje pasaulyje pripažinta atlikėja užaugo. Pašnekovė sako, kad aplankyti savo jaunystės miestą jai buvo nepaprastai brangu ir svarbu. Čia sutikti žmonės ją įkvėpė.

– Pamatyti Tauragę tokią gražią, išpuoselėtą ir pilną tokio gražaus jaunimo yra nepakartojama! Mane labai sužavėjo Tauragės žmonės, jų entuziazmas dėl savo miesto. Jaučiu jų labai aiškų ir apčiuopiamą domėjimąsi savo istorija, kultūra, – tikina Gintarė.

Šiltas priėmimas

Pašnekovė sako, kad tauragiškiai ją priėmė įsimintinai šiltai: gėlėmis, ekskursijomis po miestą ir kraštą, vaišino medumi. Kaip niekur kitur ji jautėsi kaip namie, artimų bičiulių apsuptyje. Ir jos indėlio garsinant Tauragės miesto vardą įvertinimas – garbės ambasadorės vardas, pasak Gintarės, jai yra garbė ir privilegija bei įpareigojimas.

– Esu giliai sujaudinta, kad buvau pakviesta ir patvirtinta šiai misijai. Buvo malonu susitikti ir pamatyti miesto vadovybę, tiek daug nuostabių moterų su tokiu uždegančiu entuziazmu, tad nenuostabu, kad Tauragė taip klesti. Čia tiek jaunimo, jaunų šeimų ir vaikų, – pastebi atlikėja.

Ryškūs prisiminimai

Gintarė iš Lietuvos išvyko 1982 metais. Iki tol gimtojo miesto nebuvo mačiusi ilgai. Tad prisimena ją tokią, kokia ji buvo vaikystėje. Gintarė sako, kad atmintyje įstrigęs kiekvienas kampelis, gatvė, pastatai, turgavietė, bačnyčios, vaikų darželis. Netgi kur gyveno jos vaikystės kavalierius.

– Viską kuo aiškiausiai matau kaip niekada, tarsi nebūtų pasikeitę. Visus savo gydytojus, mokytojus, savo tėvų mokinius. Aiškiai prisimenu. Prisimenu, kaip žaisdavome su draugais ant žvyro krūvos, darydavome akmenų parodas, – prisiminimais dalinasi atlikėja.

Pasaulio pilietė

Gintarė tikina, kad nuo pat jaunystės jautėsi esanti pasaulio piliete. Tai jos prigimtyje, visada gyveno tolimais kraštais. Todėl gyvenimas po geležine uždanga Gintarę skaudino. Ji sako, kad visos jos dainos apie keliavimą debesų laivais, apie dangaus kelius, sparnus ir visokią laisvę.

– Niekada nebuvau sukūrusi dainų apie meilę. Išskyrus Tėvynės meilę. Taip, matyt, tai kažką reiškė. Net nežinau, ką. Juk mes visi iki vieno gerai žinojome, kad tos geležinės uždangos niekas iš mūsų gyvas neperžengs. Bet mano esatis vis tiek skraidė, jau seniai. Ir tebeskraido, – laisvės mintimis dalinasi pašnekovė.

Dviguba pilietybė – nediskutuotina

Dvigubos pilietybės klausimas šiemet buvo iškeltas į viešumą dar kartą, bandant surengti referendumą dėl LR Konstitucijos keitimo. JAV gyvenančiai Gintarei šis klausimas labai svarbus ir nediskutuotinas. Pasak jos, tai yra laisvės klausimas, kiekvieno žmogaus apsisprendimo klausimas. Ir, pasak Gintarės, reikia siekti, kad žmonės, ypač jaunimas, norėtų ir turėtų galimybę pasilikti savo gimtajame krašte.

– Jeigu jaunimas bėga kur geriau, tai reikia padaryti kaip Tauragėje – prikelti savo kraštą iš dulkių, padaryti jį patrauklų, žavingą, puikų, kad žmonės norėtų ir galėtų čia būti, prisidėti, toliau statyti savo gražią vietą sau. Kaip tai daro suomiai, kitos mažos tautos. Problema ne mūsų žmonių pilietybėse – problema šalies biudžeto vagystėse ir visų buvusių vadovybių korupcijoj. Mūsų šalis gali ir jau galėjo būti ta, iš kurios niekas nenorėtų išvažiuoti. Bet gal taip ir bus. O važinėti turi ir privalo kas kur tik nori, tame ir yra kvėpavimas, judėjimas. Žemė yra gyva, – mano Gintarė.

Scenoje džiaugsmas

Pasaulyje iki šiol aktyviai koncertuojanti Gintarė sako, kad jos koncertinė programa Tauragėje buvo panaši kaip ir kitur. Tačiau pasirodymas gimtajame mieste buvo ypatinga akimirka jai pačiai. Atlikėja keitė programą net būdama scenoje. Ir paminėjo istoriją iš dienos metu prieš koncertą įvykusio nuotykio. Tą dieną ji su pussesere Vaida nuvažiavo prie savo namo, kuriame užaugo. Čia jau gyvena kiti žmonės.

– Labai trumpam, paslapčiom, kad niekas nepagalvotų, kas per pamišėliai čia važinėja ir žvalgosi. Ir per koncertą atėjo ponia, atnešė gėlių ir sako, kad ji gyvena mano buvusiame name! Tad aš iš karto pakeičiau vieną dainą į kitą, – prisimena Gintarė.

Prieš žengdama į sceną, atlikėja sako nesijaudinanti. Tik širdis plazda, veržiasi pas žiūrovus. Net jei dėl aukštakulnių parvirstų, Gintarė juokauja, kad padėtį išgebėtų fortepijonas. Sako, būdavo laikų, kai scenoje pasidarydavo silpna, iš baimės sukdavosi galva. Bet su laiku tai dingo, ir dabar ją apima neapsakomas džiaugsmas.

Nušvitimas vaikystėje

Pasaulyje pripažinta atlikėja pasakoja visą gyvenimą jautusi, kad bus žvaigždė. Tačiau tuo pačiu jautė, kiek jėgų ir pastangų tam reikės. Ryškiausias nušvitimas ją aplankė pirmoje klasėje, Rugsėjo 1-osios šventės metu. Tą dieną ją išrinko nešti skambutį. Gintarė sako, kad tiek jaudulio ir siaubo nebuvo patyrusi, tačiau tuo pačiu tai atnešė suvokimą.

– Man, 7 metų pyplei, kažkodėl atrodė garbė būti pastebėtai ir išrinktai nešti skambutį. Visi žiūrėjo ir pavydėjo. Man davė tokį didžiulį sunkų skambalą, dar, atrodo, uždėjo garbės juostą, ir turėjau eiti abiturientų priekyje ir skambinti! Vos nenumiriau! Bet patiko, – prisimena pasaulinio lygio scenose pasirodanti atlikėja.

Po to, kaip prisimena Gintarė, jai atrodė, kad tapo mokyklos įžymybe. Savotiškas krikštas į tai, kas jos laukė ateityje. Tai jai atnešė suvokimą, kad tapęs žinomu kitą dieną negali „išsijungti“ ir pasislėpti nuo visų. Atlikėja prisimena, kad atvykimas į Niujorką jai buvo savotiška pamoka.

– Tada supratau, jei jau vieną kartą esi žinomas, tai panorėjęs kitą dieną, kai atsibosta, negali to žinomumo išjungti. Tai visam laikui, nori to ar nenori. Tenka norėti. Todėl ir Niujorkas man buvo geras „išjungimas“, kai reikėjo. Tik op, ir visų šlovės lempučių kaip nebūta (juokiasi – red. past.), – pasakoja Gintarė.

Daugiau straipsnių