Asmenybės

Keturias mergaites auginanti mama: „Šachmatai moko gyventi“
  • Įkelta: 2019-01-25

Grikšų namuose, kuriuose auga keturios mergaitės, ko gero, niekada nebūna idealios tvarkos ir tylos. Nebent tada, kai visos mergaitės miega. Užtat jie kupini vaikiško klegesio, kūrybiškų idėjų ir harmonijos. Rita Grikšienė įsitikinusi – kad vaikai augtų laimingi ir sėkmingi, svarbu ne daiktai ar  prabanga, o kad jie savo namuose gerai jaustųsi, žinotų esą mylimi ir rastų savo kelią. Ievai, Eglei, Rūtai ir Laurai tai padaryti labai padeda šachmatai.

Visada svajojo apie didelę šeimą

Rita Grikšienė pasakoja visada norėjusi turėti daug vaikų. Svajonė išsipildė – Grikšų namuose krykštauja keturios atžalos. Vyriausiajai Ievai dabar 12, Eglei – 11, Rūtai – 9, Laurai – 7 metai.

– Visomis labai džiaugiamės su vyru, nors ir nėra lengva auginti tiek vaikų, – prisipažįsta daugiavaikė mama.

Didmiesčiuose didelės šeimos vertinamos ir gerbiamos, o štai provincijoje R. Grikšienė sako gana dažnai pastebinti kiek skeptišką požiūrį – esą manoma, kad visos jos asocialios. Toks požiūris skaudina.

Iš Kaišiadorių kilusi, daug metų Vilniuje gyvenusi R. Grikšienė pagal išsilavinimą – dizainerė. Ji yra baigusi dailės akademiją, įgijusi magistro laipsnį. Savo profesiją prisipažįsta labai mėgusi.

– Svajoju tęsti kūrybą, bet šiuo metu dar neišeina savo darbais užsiimti, – sako ji, paklausta, ar jos gyvenime netrūksta meno. – Vaikai viską užpildo, apie savo kūrybą nėra kada galvoti.

Vis dėlto moteris parodė keturis paveikslus, pernai nutapytus parodai „Kalėdų šviesa“. Be to, jos gyvenime labai daug kitokio meno – vaikiško, spalvingo ir nevaržomo. Visos Grikšų mergaitės labai gražiai piešia.

– Man labai patinka vaikų piešiniai, labai jais džiaugiuosi, – sako R. Grikšienė.

Mama kartu su mergaitėmis eina ir į keramikos būrelį, kartais ir pati ką nors nulipdo.

Nors Grikšai įsikūrę nuosavame name, vietos tokiai didelei šeimai nėra per daug. Būtų smagu, jei kiekviena mergaitė turėtų po kambarį, tačiau visos įsikūrusios dviejuose kambariuose, tiesa, turi po savo kampelį, kuriame gali atsiriboti nuo aplinkos, kai norisi vienatvės. Kiekviena turi po savo spintą. Ir dar – po savo Sirijos žiurkėną.

– Mes gyvenam paprastai. Nelabai išeina mergaites palepinti, – atsidūsta mama, – kai mergaitės susidomėjo šachmatais, galvojom, kad tai bus puikus variantas. Atrodytų, ką tie šachmatai – nei batelių, nei suknelių. O iš tiesų tai viena brangiausių sporto šakų: viešbučiai, kelionės, starto mokestis...

Prizų pilni namai

Didžiausią laisvalaikio dalį Grikšų gyvenime užima šachmatai. Kaip jie atsirado mergaičių gyvenime? Pasak R. Grikšienės, žaisti šachmatais mėgsta jos vyras.

– Yra toks treneris Antanas Krasauskas, jis renka norinčių mokytis mokinukų grupes. Kai Ieva buvo pirmoj klasėj, kartą parnešė lapuką, kas nori ateiti žaisti šachmatais, ir sako – noriu mokytis, kad tėtį aploščiau. Jai sekėsi, pirma buvo greituosiuose šachmatuose, taures pradėjo rinkti. Ir kitoms sekasi. Taip ir „įsivažiavom“, – prisimena R. Grikšienė.

Mažiausioji Laura, pasak jos, pradėjo žaisti nuo 3,5 metų. Pradėdavo žaisti ir nebaigdavo, jai pabosdavo – sakydavo „aš paskui pati pabaigsiu“. Dabar Laura – 8-mečių mergaičių klasikinių šachmatų Lietuvos čempionė, Ieva irgi 8-mečių čempionė, ji visada tarp pirmaujančių. A. Radžiaus taurės varžybose pernai ji buvo pirma tarp tauragiškių, pagal sąrašą – prizininkė. Ir Eglė, ir Ieva savo amžiaus grupėje G. Kasparovo turnyre užėmė antrąją vietą.

Kai tapo Lietuvos čempione, Laura iškovojo teisę atstovauti Lietuvai Europos arba pasaulio čempionate. Šeima nusprendė pasirinkti Pasaulio šachmatų čempionatą, tad mama su Laura pernai lapkritį skrido į De Kompostelą (Ispanija). Pasak mamos, tai buvo didžiulis ir be galo įspūdingas renginys, didžiulės salės pilnos šachmatų stalų. 8-mečių mergaičių buvo net 80. Laura žaidė su viso pasaulio vaikais. Laura žaidė ne savo amžiaus grupėje – visos buvo metais vyresnės, tad ypatingų laimėjimų nepasiekė, tačiau tai buvo puiki patirtis.

Eglė, Rūta, Laura dalyvavo komandinėse 12-mečių šachmatų varžybose Panevėžyje ir užėmė antrąją vietą, Ieva, Eglė ir Rūta Vilniuje 14-mečių komandinėse varžybose irgi pelnė antrąją vietą.

– Taurių pilni namai, – šypsosi R. Grikšienė, – Gal koks 100 taurių palėpėj sudėta. Tačiau užimamos vietos ne taip svarbu. Kai daug su vaikais keliauji, iš naujo pažįsti savo vaikus, bendravimas su vaikais tampa kitoks...

Šachmatai, pasak jos, moko vaikus atsakomybės, ištvermės, lavina mąstymą, discipliną, valią. Jei tai greitųjų šachmatų varžybos, per dieną būna 7–9 partijos, mergaitės nuvargsta. Reikia daug ištvermės, turi būti ir fiziškai stiprus. Be to, pralaimėti irgi reikia išmokti.

Vis dėlto vaikai yra vaikai. R. Grikšienė sutinka, kad mergaitės ne visada dega noru žaisti šachmatais:

– Vaikas vieną dieną nori, kitą nenori. Kadangi 6 metai mes su šachmatais gyvenam, visokių dienų būna, ir valios reikia nemažai, kartais ir griežtai reikia pasakyti. Varžybose dalyvauti visoms patinka, o treniruotis nenori...

Treniruotis nėra galimybių

– Daug važinėdamos po didmiesčius, matom, kaip kiti treniruojasi. Pas kai kuriuos net į namus treneriai važinėjasi. Jei nori pasiekti aukštumų, turi dirbti, – teigia jaunųjų šachmatininkių mama. – O Tauragėje treniruotis nėra galimybių. Įvyko pertvarkos, Audriaus Bitino nebėra, ir mes be trenerio likom. Esam palikti likimo valiai... Jei Tauragėje būtų treneris, mergaitės gal ir dar geresnių rezultatų pasiektų. Treneris meistriškumo ugdymui būtinas: reikia labai daug žinių, yra labai daug teorijos, jei nežinosi jos, išradinėsi dviratį...

Todėl kiekvieną ketvirtadienį mama stengiasi nuvežti mergaites į Šiaulius – tokios vietinės varžybos ten vyksta, joms kaip treniruotė. O su treneriu bendrauja per „Skype“ programėlę.

– Iš tikrųjų šachmatai mūsų šeimai davė labai daug: keliaujam, labai daug pamatom. Štai Europos čempionatas buvo Kroatijoj, buvom ir Čekijoj, Slovakijoj, Lenkijoj, Latvijoj, Estijoj. Praktiškai ir neatostogaujam, nes su šachmatais labai daug keliaujam. O kiek Lietuvą pažinom! Kartais mergaitės klausia, kada kur nors šiaip važiuosim, ne į varžybas, nes joms tai dirbti ten reikia, – pasakoja R. Grikšienė.

Per mažai džiaugiamės savo vaikais

Kaip teisingai auklėti vaikus – dažnas ir tėvams labai svarbus klausimas. R. Grikšienė sako, kad sunkiausia leisti vaikui būti vaiku, priimti jį tokį, koks jis yra. Tėvai dažniausiai mano, kad geriau žino, ko reikia vaikui, ir turi lūkesčių, stengiasi pakreipti vaiką norima linkme.

– Tai ir yra sunkiausia – išgirsti, išklausyti, nes suaugusiam visada atrodo, kad jis žino geriau. Svarbiausia, kad jie atrastų laimę, džiaugsmą gyventi, – įsitikinusi keturių mergaičių mama, – o tam reikia tik geros namų atmosferos ir harmonijos tarp visų šeimos narių. Manau, kad mes per mažai džiaugiamės savo vaikais, tiesiog tuo, kad jie yra.

Pasak jos, kiekvienas vaikas turi savo talentą, tik jie labai skirtingi, ir tėvų pareiga – padėti atsiskleisti. O kaip pasiekti, kad vaikai augtų kūrybingi?

– Įsivaizduoju, kad reikia tiesiog mylėti vaikus ir išmokti juos priimti tokius, kokie jie yra. Aišku, aš ir pati visokių klaidų padarau, bet svarbu, kad vaikas nebijotų būti toks, koks jis yra. Mūsų karta esam kaip ir sužaloti – mus darė visus vienodus, negalėjai turėti savo nuomonės. Dabar tai normalu. Labai džiaugiuosi, nuolat giriu jas. Kuo daugiau laisvės duodi vaikams, tuo labiau įsitikini, kad jie kuo puikiausiai susitvarko. Gal ir norėčiau turėti kokią nors sistemą, tačiau pas mus mergaitės auga gan laisvai, nes pati esu prie meno. Jos piešia net ir ant senų, visokius eksperimentus daro, tik paskui susitvarkyti tingi...–

Paklausta, kaip susitvarko su „ožiukais“, ji sako, kad tenka būti diplomate: visada yra keturios skirtingos nuomonės ir reikia išlaviruoti. Tačiau mama džiaugiasi, kad visos turi savo nuomonę ir moka ją ginti.

R. Grikšienė pasakoja, kad tėtis, nors ir labai myli mergaites, tačiau jų nelepina. Jos savarankiškos: kai mama su Laura dvi savaites buvo Ispanijoje, tėtis buvo likęs su trimis. Jos pačios atsikeldavo, susiruošdavo į mokyklą ir laukdavo tėčio.

Svarbiausia, kad nori eiti į mokyklą

R. Grikšienė mano, kad svarbiausia vaikus išmokyti atsirinkti, kas gerai, kas blogai, kad mokykloje išmoktų mokytis, norėtų žinių, kad ko nors siektų gyvenime, o pažymys vieną dieną gali būti vienoks, kitą dieną – kitoks.

– Visos mano mergaitės lanko Jovarų mokyklą. Mokykla nėra didelė, kiekvienas vaikas matomas, ypač pradinių klasių. Kartais pajuokauju, kad tai vos ne kaip privati mokykla, – sako R. Grikšienė. – Esu labai patenkinta – puikūs mokytojai, labai šilta atmosfera. Ten visos ėjo ir į nulinę klasę. Ir pirmokų mokytojos  labai geros, daug dirba su vaikais. Štai Eglės mokytoja Lina Butvydienė paruošia programą, daro atvirukus, puokštes ir eina į senelių namus, į parapijos namus, darželius, koncertuoja. Rūtos klasė irgi paruošė spektaklį ir eina per kitas klases jį rodydama.

Mama labai didžiuojasi, kad pernai Prezidentūroje iškilmingos apdovanojimų ceremonijos metu sveikindama geriausiai Konstitucijos egzamine pasirodžiusius šalies piliečius, jos dukrai Eglei ranką spaudė Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Ji nekuria planų, kuo ateityje norėtų matyti savo mergaites – ir jų norai kone kasdien keičiasi.

– Man nėra tiek svarbu, kuo jos bus, bet kad joms patiktų darbas, kaip man mano darbas patiko. Miela daryti tai, ką nori ir sugebi. Mano svajonė – kad jos atrastų tai, kas joms tikrai patinka, ir darytų tai, – sako mergaičių mama.

 

Daugiau straipsnių