Aktualijos

Trys linksmiausi Lomių seniūnaičio prisiminimai: studentų šokiai, šurmulys kaime ir daržai
  • Įkelta: 2020-11-20

>Algimantas Ramanauskas Lomių seniūnaičio pareigas eina daugiau nei dvidešimt metų
>Autorės nuotrauka

Neužmiršdami prieš metus pradėtos rubrikos „Kviečiame kavos“ ieškome pašnekovų ir toliau. Šį kartą į „Tauragės žinių“ akiratį pateko Lomių seniūnaitis Algimantas Ramanauskas. Nutarėme susitikti Lomiuose, gi dabar pandemija – kavos miesto kavinukėje nebeišgersi. O tiesą pasakius, kavos taip ir neišgėrėme. Šių eilučių autorę pašnekovas pasitiko su alyvos indeliu.

Algimantas Ramanauskas: Šį rytą išgirdau cypsint, žiūriu – moterėlė ant treniruoklių mankštinasi. Galvoju, kol laukiu jūsų, ir sutepsiu, – paaiškina seniūnaitis ir sandėliuke skuduru paskubomis nusimazgoja rankas. Pradedame interviu. Neskubėdami leidžiamės pasivaikščioti po Lomius. Nuo bendruomenės namų, Vilties gatve, pajudame link parduotuvės.

Margarita Rimkutė: Kiek tenka apsilankyti Lomiuose, kaskart įsitikinu – tai itin tvarkingas ir švarus miestelis. Vasarą net prie daugiabučių žydi palei gatvę nusidriekęs gėlynas. Ar gyventojai patys jaučia poreikį rūpintis aplinka, ar tenka paraginti?

A. R.: Susirinkęs bendruomenės aktyvas apsitariame, pasidaliname darbais. Prieš 5 metus kilo gėlyno idėja, pasidalinome gėlių sėklomis, užsiauginame „rasodą“, vėliau ir gėlyną. Ir tai kartojame kasmet. Gyventojams tai patiko, užsikrėtė šia idėja, „rasodos“ paliekame ir kitiems, šie pasisodina.

M.R.: Kokios nuotaikos miestelyje po Lomių pagrindinės mokyklos uždarymo?

A.R.: Anksčiau Bendruomenės namų patalpose vaikai skubėdavo į kūno kultūros pamokas (sporto salės mokykla paskutiniu metu neturėjo, – aut. past.). Dabar antrame aukšte sutinkame tik mažiukus. Likę apie 11–12 ikimokyklinukų. Dar pernai miestelyje šurmulio netrūko: tai renginiai, tai va, matai, pertraukų metu vaikai skuba namo ko nors perkąsti. Dabar gi jie surenkami ir išvežami į Skaudvilę, Batakius. Visus parveža vienu laiku, anksčiau gi kas anksčiau namo grįždavo, kas vėliau. Dabar dar pandemija prisidėjo – Lomiuose tylu.

Vilties gatvėje su seniūnaičiu sutinkame tik pavienes senjoras. Einame pro apleistą mokinių bendrabutį.

M.R.: Lomiuose mačiau ne vieną tuščią pastatą. Jei neklystu, tai buvęs bendrabutis?

A.R.: Lomiuose buvo kolūkio daržininkystės ūkis, čia buvo kontora. Atvykdavo vyresnių klasių mokiniai, studentai kasti bulvių, morkų, ravėti. Darbai vykdavo apie porą mėnesių. Tai jie čia, šiame bendrabutyje, ir apsistodavo. Kartais dar dabar sutinku tas dienas menančių pažįstamų, sako: „O, labas, ar prisimeni mane, jaunystėje kartu burokus kasėm“.

Šypsosi seniūnaitis.

M.R.: Vis dėlto geri prisiminimai liko?

A.R.: Tik geri. Oi, kokie čia smarkūs studentų šokiai vykdavo! 

M.R.: Po burokų kasimo...

A. R.: Tada, kai studentai Lomiuose apsistodavo, aš pats tuo metu mokiausi Žemės ūkio technikume, dirbau. Mus taip pat veždavo dirbti, tekdavo Jurbarko rajone plušėti. O savuose kraštuose daržoves kasdavau, dar kol buvau mokinys. Lankiau Šakviečio mokyklą. Eidavome uždarbiauti. Rudenį už atlyginimą priimdavo vaikus rinkti agurkų. Užsidirbdavau pinigėlį. Buvau gal šeštokas-septintokas. Septintoje klasėje jau buvau linkęs prie technikos, tad ėjau į tuometinio ūkio padalinį dirbti.

>Buvę kultūros namai, kuriuose vykdavo šokiai

> Autorės nuotrauka

 

M.R.: Turbūt tuo metu miesteliai būdavo pilni vaikų?

A.R.: Taip. Prieš dvidešimt metų gyventojų ėmė mažėti. Žmonės sensta. Giltinė Lomiuose lankosi dažniau negu gandras. Na, gandras gal tik į metus sykį. Na, pernai buvo geri metai – du sykius. O giltinė... Per nepilną mėnesio keturis palaidojome.

M.R.: O kokie vis dėlto kaimo privalumai?

A.R.: Laisvė, erdvė. Nėra triukšmo, ūžesio. Pašalinių kvapų būna iš ūkininkų, bet čia – žemės ūkis, nieko nepadarysi. Ne visada tie kvapai čia sklinda, tik pavasarį... Ir kai mėšlavežis... (juokiasi)

Bet čia laikini dalykai. Apsiaria dirvas, ir vėl viskas kvepia.

Pro parduotuvę pasukame į Mokyklos gatvę.

M.R.: Šią vasarą prie Lomių tvenkinio gyventojai įsirengė pliažą. Tai didelė pramoga gyventojams. Dabar iškilo problemų, tvenkinys vasaros pabaigoje buvo nusekęs dėl žuvitakio. Kaip manote, ar dar teks maudytis?

A.R.: Neseniai lankėsi komisija: dalyvavo ir melioratoriai, ir gamtosaugininkai. Jei bus priimti tokie sprendimai, kokius jie garsiai išsakė, kad žuvitakį reikia atidaryti tik tada, kai neršia žuvys, tai bus gerai. Tvenkinyje vanduo liks. O šiemet jie žuvitakio uždorį atidarė dar vasaros pabaigoje, tai tas vanduo ir išvažiavo. Lietaus nebuvo. Palijus vandens lygis atsistatė.

Pasiekiame tuščią Lomių mokyklos pastatą.

M.R.: O kas dabar bus su šiuo pastatu? Galbūt turite idėjų, kas čia galėtų įsikurti?

A.R.: Galiu pasakyti, ko nenorėtume. Nenorėtume, kad čia įsikurtų kokia ferma. Dabar nupirks tą pastatą koks ūkininkas, vištų prileis... Smagiau, jei čia būtų teikiamos kokios nors paslaugos ar būtų įkurti butai. Tai kartais ir pasvarstome, kad visai būtų nieko, jei čia įsikurtų, kaip Pagramantyje, senelių namai. Jei finansuotų valstybė... Gamta čia graži juk.

Apsidairome. Už mokyklos plyti seno stadiono erdvė, už jo – šlaitas, teka Šunija. Eidami keliu toliau, už posūkio, pasiektume išnykusio Treinosios kaimo riboženklį (dabar ten Lomiai), iškiltų likusio dvaro malūno pastatas, o už jo – buvęs parkas su dar ponus menančiais maumedžiais.

M.R.: O kaip baigėsi istorija su Lomiuose jau apie dešimtmetį stovinčiu tuščiu buvusio vaikų darželio pastatu, kuris buvo privatizuotas? Pamenu, buvo kalbama, kad čia turėjęs įsikurti žuvų cechas?

A.R.: Pastatą, laimei, perpirko. Lomiškiai. Tvarkosi. Matote, išrauti krūmokšniai. Džiaugiamės, anksčiau čia buvo grynas vargas. Teritorija didžiulė, savininkų buvusių nesugaudysi, žolė želia... Pas mus Lomiuose apskritai erdvės yra didelės, yra reikalų žolę nupjauti. Mokykla turėjo savo traktoriuką-žoliapjovę. Po mokyklos perdavimo Skaudvilės gimnazija jį išsivežė. Juk galėjo tą žoliapjovę, trimerį, benzopjūklą palikti prie tos mokyklos užrakintose patalpose. Pasinaudotume. O dabar į Skaudvilę išsivežė. Ar jie ten šaligatvius pjaus?

Pasukame į Bažnyčios gatvę.

M.R.: Šis senas apleistas medinis pastatas rudenį labai gražiai atrodė geltonų klevo lapų apsuptyje. Ar tai buvusio pašto pastatas?

A.R.: Čia anksčiau buvo kultūrnamis. Būtent čia ir vykdavo tie studentų šokiai! Čia užsimezgė ne viena pažintis, vėliau pasibaigusi vedybomis. Vėliau dalyje patalpų buvo įsikūręs paštas.

M.R.: Panašu, kad pastatas jau baigia supūti, lenda į žemę. Ar neištiks panašus likimas ir Lomių mokyklos pastato?

A.R.: Taip. Tuoj atsiras „geradarių“, kurie mokyklos langus ims daužyti. Ir nutiks taip, kaip ir Ožnugario daugiabučiams. Didžiuliai namai, o jau apgriauti, medžiais apaugę... Tikiuosi,taip nenutiks. Mūsų valdžia jaunatviška, sugalvos ką nors gero.

M.R.: Noriu paklausti kai ko ne į temą. Jūsų bendruomenės feisbuko puslapyje yra nuotraukų iš Lomių paplūdimio atidarymo šventės. Vienas miestelio gyventojas persirengęs Vandeniu. Kas tas žmogus?

A.R.: Tai mūsų Kęstas.

M.R.: Tas pats Kęstutis, kuriam priklauso Lomių tvenkinys?

A.R.: Taip. Jis su žmona labai aktyvūs. Jis yra ir etatinis mūsų Kalėdų senis, aš – muzikantas, jeigu reikia, – ir sniegūračka (kvatoja). Tai kasmet tradiciškai lankome senelius. Pasveikiname, saldainių atnešame. Bendruomenės pirmininkė gauna pinigų iš savivaldybės, tai suorganizuoja dovanėlių. Gaila, kad tik tų, kuriems dovanas nešame,, vis mažėja...

M.R.: Jūs grojate mažąja bandonija. Šiemet teko net LRT televizijoje nusifilmuoti. Kartu  esate ūkininkas.

A.R.: Taip. Šiemet turiu penkiolika raguočių. Mano tėvas buvo muzikantas. Ir aš išmokau. Groju gitara, akordeonu, bandonija. Iš klausos. Ir tėvas iš klausaus grojo. Be natų. Pasiklausau kūrinio ir groju. Pamenu muzikos pamokas mokykloje. Mokytoja mokydavo groti metalofonu iš natų. Mane tos natos labai nervindavo. Tai aš išmokdavau iš klausos ir viską gerai pagrodavau.

Praeiname pro keturbutį. Dalis jo langų tamsūs, be užuolaidų.

M.R.: O čia, matosi, niekas nebegyvena jau. Užuolaidų net nėra.

A.R.: Taip, iš keturių trys butai – tušti: du gyventojai užsienin išvažiavę, kitas savininkas išsikraustė. Tik viena šeima gyvena. Lomiuose šie daugiabučiai išdygo valdžios įsakymu, kad būtų kur gyventi tarybinio ūkio darbuotojams. Taip atsirado ir namai mokytojams, bendrabutis, paskui kūrėsi pavienės sodybos. 

M.R.: O ko iki pilnos laimės trūktų Lomiams? Turite atnaujintus bendruomenės namus, gražią aikštę su lauko treniruokliais...

A.R.: Kad sugrįžtų išvykusieji. Tada ir gyventi būtų šilčiau. Daug išvažiavusių. Likę tik senjorai.

>Kiekvieną pavasarį lomiškiai Vilties gatvėje įrengia gėlyną

>Lomių kaimo bendruomenės FB nuotrauka

 

M.R.: Tikiu, jog laikui bėgant žmonės, ieškodami būsto, kursis atokiau nuo miesto, ir galbūt pas jus. Kaži, kas visa tai paspartintų?

A.R.: Viskas turėtų prasidėti nuo mūsų Seimo narių. Kad jie neišleidinėtų bereikalingų įstatymų, o priimtų sprendimus, kurie padėtų kurtis naujoms darbo vietoms. Kad žmonės turėtų socialines garantijas, jaustųsi saugūs. Yra išsivysčiusių šalių, paanalizuokime jų valdymo struktūras, gal atrasime ką nors gero pritaikyti ir savo šaliai? Manau, galime gyventi kaip Norvegijoje. Toje šalyje, į kurią mūsų kraštiečiai ir vyksta.

Kalbino ir fotografavo Margarita Rimkutė
Daugiau straipsnių