Aktualijos

Kada išmoksime priimti „kitokius“?
  • Įkelta: 2020-09-04
Greta Gudelytė. Monikos Penkutės nuotrauka

Ar kada nors susimąstėte, kaip jaučiasi neįgalus žmogus? Ir kodėl tiek daug metų mūsų šalyje yra kalbama apie žmogaus teises ir lygybę, tačiau kai kurie vis dar jaučiasi pamiršti, atstumti ir nugrūsti į visuomenės paraštes?

Skatino nebijoti

Tauragėje, muziejuje „Santaka“, pristatytas trumpametražis filmas „Dialogas“, kuriame buvo analizuojami neįgalių asmenų patiriamos problemos mūsų visuomenėje.

Šis filmas buvo filmuojamas tuomet, kai režisierė Greta Gudelytė ir Eglė Kazickaitė Klaipėdoje įsikūrusiame Apeirono teatre sukvietė savanorius, teatro profesionalus ir neįgalius žmones. Šiame teatre įvyko bendri užsiėmimai, buvo tobulinama terapija, kurioje neįgalieji išreiškia savo nuotaiką, jausmus, mintis ir pradeda nebijoti juos supančios aplinkos, ima labiau pasitikėti patys savimi.

– Nors visi suprantame, kad esame skirtingi, tačiau visuomenėje apibūdinimas „kitokie“ vis dar turi negatyvų atspalvį. „Kitokie“ žmonės dėl visuomenėje įsišaknijusių stereotipų neretai yra atribojami, šaltakraujiškai ignoruojant faktą, kad visų ir visokių žmonių socialiniai, elementarūs žmogiškieji poreikiai niekuo nesiskiria: bendrauti, mokytis, dalintis, patirti naujų įspūdžių, – „Tauragės žinioms“ pasakojo G. Gudelytė.

Anot jos, siekiant paveikti skirtingų poreikių, pažiūrų, polinkių bendruomenes ir stiprinti pakantumo, tolerancijos lygmenį, šiais metais praktinių užsiėmimų stovykloje „Dialogas“ buvo pakviesti dalyvauti žmonės, turintys protinę negalią, kurtieji, aklieji, ir žmonės, kurie save identifikuoja kaip neturinčius negalios.

– Dirbtuvių dalyvius provokavome išreikšti savo nuotaiką, jausmus, mintis, santykį su pasauliu, nebijoti individualaus, savito raiškos stiliaus, pajausti ir suprasti kitų dalyvių pasaulius: jų emocijas, požiūrį, išraišką ir panašiai, – kalbėjo G. Gudelytė.

Integracija į visuomenę – atsaini?

Filmą „Dialogas“ išvydę būrys tauragiškių diskutavo, kokias problemas įžvelgia patys, kai kalba pasisuka apie neįgalius žmones.

Diskusijos dalyviai teigė nuogąstaujantys, kad dalis projektų, kuriais neva siekiama integruoti neįgalius asmenis į visuomenę, yra vykdomi atsainiai, jautriai nepažvelgiama į negalią turinčius žmones, nėra skatinamas pasitikėjimas savimi. Anot G. Gudelytės, tai didelė problema, į kurią žvelgiama kone pro pirštus.

Viena diskusijos dalyvė pasakojo kartą vedusi užsiėmimus vaikams ir juose mažųjų paklausė, kokie yra jų senelių vardai. Tačiau nė vienas vaikas taip ir neatsakė. Ji nesuprato, kas įvyko, ir tik po užsiėmimų išsiaiškino, kad tai - negalią turintys vaikai, kurių dalis senelių nė neturi, nes augo ne savo šeimose.

– Jeigu mane kas nors būtų informavę prieš užsiėmimą, kad tai ne šiaip vaikai, o su kitomis gyvenimo istorijomis ir galimybėmis, būčiau pateikusi kitokį klausimą, pavyzdžiui, kokie yra jų draugų vardai, ir tiek. Tačiau tada pasidarė baisu, kad nebūčiau įskaudinusi tų vaikų. Gaila, kad manęs niekas neinformavo, – pasakojo pašnekovė.

Anot jos, tai tik dar kartą patvirtina, jog dalis projektų, kuriais turėtų būti skatinama integracija, organizatorių į savo darbą žvelgia itin atsainiai.

– Jūs apie neįgalius žmones kalbate su tokia pagarba, kokios retai įžvelgsi net socialinių darbuotojų elgesyje. Ačiū jums labai, – į G. Gudelytę ir E. Kazickaitę kreipėsi kita diskusijos dalyvė, pabrėžusi, kad kartais jautresnio požiūrio į neįgaliuosius trūksta net iš valstybės institucijų.

Kaip jaučiasi ir ko trūksta?

Filme „Dialogas“ kalbėję neįgalieji įvardijo didžiausias problemas, su kuriomis jie yra priversti susidurti mūsų nejautrioje visuomenėje.

Klaipėdietis Žydrūnas pasakojo, kad vaikystėje nė neturėjo draugų - iš jo visi šaipydavosi. Tačiau ir suaugę kai kurie vis dar susiduria su kone smerkiančia dalies žmonių reakcija, net užgauliojimais, patyčiomis gatvėse. Visuomenė tarytum buvo pripratusi, kad neįgalių žmonių joje nėra. Kalbama, kad tai gali būti Lietuvos sovietizacijos trauma.

O štai Daukantas pasakojo, kad itin sunku susirasti darbą - neįgalieji darbo rinkoje net šiomis dienomis yra diskriminuojami. Negana to, jis pats praktikos metu patyrė patyčių, buvo išvadintas skaudinančiais žodžiais.

Anot Daukanto, visuomenė turi priimti visus žmones, o ne uždaryti juos namuose ir toliau apsimesti, kad jų nėra.

– Mes turime būti atviresni, – kalbėjo vaikinas.

Daugiau straipsnių