Aktualijos

Laiškininkės kasdienybė: per dieną – 100 kilometrų
  • Įkelta: 2020-05-22

Nuošaliuose kaimeliuose pasitinka siurrealistiniai vaizdai

Eglės Laurinaitienės nuotraukos

Dažnai turbūt net neįsivaizduojame, kiek turi nukeliauti paštininkas, kol pristato net mažiausią siuntą. Kasdien rajono teritorijas aptarnaujantys paštininkai nuvažiuoja per šimtą kilometrų. Maršrutai veda per įvairiausius kelius, kurie dažnai prilygsta ralio kroso trasoms. Jie sutinka įvairiausių žmonių, o tie, kuriuos sutinka kasdien, tampa lyg šeimos nariais.

Paštininkų istorijos

Teisybės dėlei reikėtų pažymėti, kad šių eilučių autoriui prieš kelis metus teko savu kailiu išbandyti, kokia yra įprasta mobiliojo paštininko, kuris pristato laiškus, siuntas ir kitą korespondenciją į atokiausias rajono gyvenvietes, diena. Jeigu kada nors teko stebėti Dakaro ralio varžybas, tai įspūdžiai lieka panašūs. Laiškininkai per pusdienį nuvažiuoja per šimtą kilometrų pačiose atokiausiose vietovėse, nuveždami siuntas net į vienkiemius. Tad po tokios patirties imi visiškai kitaip vertinti pašto darbą ir laiškininkų pastangas pristatyti siuntas laiku.

Straipsnio autorius laiškininku, net ir po tokių patirčių, netapo, bet įspūdis neišblėso. Tad norėjosi prakalbinti laiškininkus, kurie šį darbą dirba ne pirmus metus. Skaitytojams atskleidžiame paslaptį – tai padaryti nėra paprasta. Dėl įvairiausių įstatymų pašto veikla bei informacija, susijusi su ja, yra saugoma po devyniais užraktais, rimčiau nei valstybės paslaptys ar vyriausybės pasitarimų garso įrašai. Bet šį bei tą sužinoti pavyko.

Kasdien – po šimtą kilometrų

Pasikalbėjome su Tauragės pašte dirbančia laiškininke Vilma, kuri šį darbą dirba jau trejus metus. Ji nuo pat pirmos darbo dienos automobiliu po Tauragės rajono apylinkes išvežioja siuntas. Iš pradžių savo automobiliu nukeliaudavo 54 km. Lietuvos paštui atnaujinus veiklos specifiką buvo įsteigti mobiliųjų paštininkų etatai, priskirti pašto automobiliai. Optimizuojant darbo apimtis buvo sujungtos dvi apylinkės, tad dabar Vilmos maršrutas išaugo iki 100 km per dieną. Dėl technologijų įvedimo pasikeitė ir specifika.

– Nuo praėjusios vasaros naudojame plančetinius kompiuterius, spausdintuvus. Iki tol turėdavome popierinius lapelius. Dabar neradus kliento iš karto atspausdinamas pranešimas, paliekamas pašto dėžutėje. Anksčiau pranešimą nešdavome po dviejų dienų. Tad darbas tapo lengvesnis, nereikia pas klientą vykti antrą kartą, – pasakojo Vilma.

Pasitinka su šypsena

Įprastai darbo diena prasideda labai anksti ryte. Laiškininkai pašto skyriuje pasiima jiems skirtas siuntas, laiškus, spaudą. Pagal pristatyti reikiamą korespondenciją susidėliojamas maršrutas ir išvykstama į kelią. Tenka važiuoti į atokias gyvenvietes, vienkiemius. Sunkiausia būna žiemą ir pavasarį, kuomet keliai pažliugę, nepravažiuojami.

– Kartais tenka laišką nešti ir apie 1 km iki sodybos, nes būna nepravažiuojamas kelias. Žmonių tenka sutikti ir gerų, ir nelabai. Bet džiaugiuosi, kad dauguma yra geri, pasitinkantys su šypsena. Keliaujant miško keliukais smagu pamatyti miško žvėrelių, paukščių, – mažais kasdieniais džiaugsmais dalinasi Vilma.

Klientai – lyg šeimos nariai

Moteris pasakoja, kad jos sutinkami žmonės dažniausiai yra vyresnio amžiaus. Jie būna labai svetingi, bendraujantys, pasitaiko, kad pakviečia puodeliui arbatos. Bet laiškininko diena įtempta – nukeliauti tenka ilgus atstumus, išdalinti siuntas kitiems laukiantiems žmonėms. Tad pasisėdėti nėra kada. Persimeti keliais žodžiais – ir vėl į kelią.

– Kai kurie sutikti žmonė man tapo lyg mano šeimos nariais. Jei pašto dėžutėje randu du laikraščių numerius, kyla nerimas, rūpestis, kodėl nepasiėmė, gal kažkas nutiko. Buvo atvejis, kai atnešiau spaudą, nueindama išgirdau keistą garsą. Grįžau prie namo, bet ten nieko nebuvo. Tada pamačiau prie ūkinio pastato nuvirtusią močiutę, kuri nepajėgė atsistoti. Aš ją pakėliau ir parvedžiau į namus. Kažin kiek ji ten būtų gulėjusi, – prisimena Vilma.

Daugiau straipsnių