Aktualijos

Bučinskų istorija: ką reiškė leisti partizanams savo sodyboje įrengti bunkerį
  • Įkelta: 2019-08-02

Autorės nuotrauka

Eglė ČERVINSKAITĖ
egle@taurageszinios.lt

Vincentas Bučinskas – jauniausias iš Bučinskų šeimynos, kurių sodyboje Aukštupiuose slapstėsi Algimantas Mieliulis-Neptūnas. Bunkeryje po avide buvo leidžiamas „Laisvės varpas“, o V. Bučinsko, tuomet vos dešimties bernioko, akimis matytas prie šulinio besiprausiančių partizanų paveikslas gyvas ligi šiolei. Šie prisiminimai praėjus daugiau nei pusei amžiaus atvedė dabar jau 83-erių senolį į gimtinę ieškoti praeities pėdsakų. Būdamas vaikas jis matė, kaip partizanai į iš butelių pasigamintas kolbas dėjo dokumentus, o slėpė juos galimai šulinyje. Dabar Aukštupiuose buvusios sodybos nelikę nė ženklo, o norint iškasti seniai užlyginto šulinio rentinius prireikė specialios technikos. Po ilgų pastangų atrastas vaikystės sodybos šulinys nenuvylė – V. Bučinskas, Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Tauragės skyriaus pirmininkas Antanas Stankus, pasitelkę specialistus, atverto šulinio dugne rado partizanų pamestus daiktus – pistoletą, metalinę gertuvę, elektros generatorių ir kapoklę mėsai. Tiesa, kasinėjimai nepateisino visų lūkesčių – dokumentų, liudijančių partizanų štabo veiklą, rasti nepavyko. Tačiau nuo to istorija ne mažiau įdomi.

Pas V. Bučinską į sodybą Būdviečiuose žurnalistė nuvyko jau po kasinėjimų ekspedicijos. Ponas Vincentas dabar ten gyvena su žmona Danute. Jaukus sodelis, krėslai po obelimi, kiemo centre – aukštai ant stiebo iškelta Vyčio vėliava. Ramios kaimiškos kasdienybės peizažas byloja – čia gyvena tikri patriotai, lietuvišką žemę branginantys krašto šviesuoliai. Regis, nė neįtarsi, kad šviesios ramaus senolio akys slepia prisiminimus apie karo baisumus ir sulaužytą šeimos likimą. Ant pono Vincento kelių – žvirblis. Prijaukintas paukštelis be baimės lesa šeimininkui iš rankų. Tokį vaizdą tikrai ne kasdien pamatysi.

Pokalbiui saulėtą penktadienio popietę sėdame po obelimi. V. Bučinskas sako, kad truputį jaudinasi, nes nežino, nuo ko pradėti pasakoti tragišką savo šeimos istoriją bei prisiminimus apie rezistencijos laikus. Jo šeimą partizaninis karas palietė iš labai arti – šeimos sodyboje, ūkiniame pastate, nemažą laiko tarpą veikė partizanų štabas ir laikraščio spaustuvė. Sovietų represijos šeimos likimą sutraiškė tarp savo dantračių – Vincento tėvas Silvestras Bučinskas, du broliai – Bronius ir Antanas, žuvo lageryje, sesuo Julija ir brolis Alfonsas kalėjo 10 metų, o jis pats su mama Stefanija, dar vaikas būdamas, ragavo skurdžios Sibiro tremties duonos. Tiesa, jam pasisekė sugrįžti gyvam, kitaip dabar nesikalbėtume.

Nors skausmas ir baisumai jau praeityje, V. Bučinskas pripažįsta – kalbėti apie visa tai labai sunku. Visgi senolis ryžtasi. Jis sutinka, kad svarbu dabarties Lietuvai žinoti, kokį košmarą išgyveno kovotojai už Lietuvos laisvę ir jų rėmėjai – ryšininkai, maitintojai, pagalbininkai. Už pagalbą partizanams šeimos buvo negailestingai sunaikinamos – NKVD mėsmalė nepasigailėdavo nei moterų, nei vaikų.

Bet apie viską nuo pradžių. Istoriją V. Bučinskas pradės pasakoti dešimtmečio akimis – tiek jam buvo, kai sukiodavosi aplink partizanų bunkerį, smalsumo vedamas, šniukštinėdavo, kaip šie leidžia dienas, tyrinėdavo jų turimus ginklus ir daiktus. Pasak Vincento, partizanai nevengdavo dienos metu išeiti iš bunkerio ir laiką leisdavo lauke, o su juo, vaiku, bendraudavo noriai ir mandagiai. Vyrų su šautuvais jis sako nebijojęs – atvirkščiai, bunkeryje gyvenę partizanai žadino jo vaikišką smalsumą, o jų elgesį žaisdamas jis kopijuodavo.

– Pone Vincentai, kodėl tik dabar nusprendėte ieškoti partizanų dokumentų?

– Perkūnai žino, vis neprieidavom prie to. Visą laiką žinojom, kad ten kažkas dirbo, kad lipo į šulinį, ir ne kažkas, o Mieliulis (Aleksas Mieliulis-Neptūnas, – red. past.). Jie atsikeldavo, prausdavosi prie to šulinio. Paskui aš pasakiau savo žentui. Tai žentas sako, na, tai ieškosim. Tada susirado Antaną (Stankų, – red. past.), tai ir pradėjom taip. Antanas viską organizavo, savo lėšomis, kartu kasėm. O taip dažnai pašnekėdavom. Esu ir su Ozgirdu kalbėjęs (Jonas Ozgirdas, – red. past.), kad lipdavo į šulinį, kad ne kartą mačiau, parėjęs iš mokyklos, kaip jie darydavo kolbas dokumentams. Aš tiktai numaniau, kadangi man tada nė 10 metų nebuvo.

Jie smaluodavo kamščius, nupjaudavo tokius juodus stambius butelius ir gamindavo kolbas. Ir ten kažkokius popierius dėdavo. Kolbos kaip šampaniniai buteliai, tik ilgesni. Paimdavo vilnonį siūlą, sumirkydavo benzinu, užsukdavo ant to butelio ir padegdavo. Suka suka tą butelį, jau baigia beveik degti ir į vandenį įkišdavo, pokšt ir nutrūkdavo gražiai. Kitos nepavykdavo, o tos, kur gražiai, panaudodavo. Kamštis būdavo medinis, jį nutašydavo, nusmaluodavo. Tą dangtį pritaikydavo palei nupjautą galą. Aš paskui, vaikas būdamas, irgi prisirinkęs butelių sukdavau ir man gaudavosi, žaisdavau.

Su manim nieks nesitardavo, bet kai vaikas, žinai, nužiūri. Ir viską matydavau. Kaip įlipęs buvo tas Mieliulis į šulinį, krapštėsi tenai. Iš šiaurinės pusės jis buvo įlipęs, o aš parėjau iš mokyklos, dienos šviesoj, tai matytis šuliny, kad jis dirba, suprantat. Kiti keli vyrai, tie patys miškiniai, vaikščiojo aplinkui, virves tokias dideles prisidėję prie volo, įleidę jį, ir išsuka. Tai taip ir įtarėm, kad tenai kažkas yra. O kad tiksliai tenai būtų jie paslėpti, man nieks nerodė.

Iš tų prisiminimų ir pradėjom tuos kasimo darbus. Ir kadangi jie tenai turėjo bunkerį, ir man teko dalyvauti.

– Pabandykime atsekti pradžią. Kaip atsitiko, kad Jūsų šeimos valdose apskritai atsirado partizanų bunkeris? Papasakokite apie savo šeimą, kaip tada gyvenot.

– Tai matot, mes taip gyvenom, tarp kalvų, išėjimai visur į Debrupį, į krantus. Kaimynai dar buvo, Budrikai, gyveno už kokio puskilometrio. Iš viso 5 sodybos, o visas plotas apie 500 ha. Mūsų buvo 36 ha. Vidury buvo dar senelio pastatytas tas namas, paskui tik tėvai statėsi tvartą. Vertėsi ūkiškai, Ir gyvulius laikė, ir arklius, ir viską, kas prie ūkio. Žemę dirbdavo. Būdavo 5–6 arkliai, karvės 4–5, kiaulės, avys. Taip ir gyvenom. Trys seserys buvom ir 5 broliai. Aš jauniausias buvau, 1936 m. gimęs. O broliai, sesės gimę 1921, 1922, 1923, 1929 m., vyriausia buvo 1918 m. gimusi.

Šeima mūsų buvo didelė, suaugę broliai ir aš mažiausias, paskutinis. Jei pradėsiu pasakoti, kada rusus išvijo, atėjo vokiečiai, 1941 metais prasidėjo karas. Man buvo 6-eri. Broliai tada įsitaisė senas kūlimo mašinas, va, pavyzdžiui, Antanas, vyresnis brolis, ir kalvę turėjo, arklius, vežimus kaustydavo. Pilna žmonių būdavo kalvėj. Vežimą reikdavo apdirbti su metalu, reipas aptraukti. Du broliai, Bronius ir Antanas, dirbo kalvėj. Visi vaikai dirbo prie ūkio – Juozas buvo vyriausias brolis, jis artojas buvo, tvirtas vyras, ardavo, sėdavo.

Kada jau vokiečiai išėjo, tai viskas buvo tvarkingai, gyvenom, dirbom. Paskui, kai jau grįžo vokiečiai, varydami rusus atgal, pas mus darbas vyko.

Kai rusai grįžo, tada pristojo, kad stokit į raudonąją armiją. Ir čia jau tėvai susirūpino, kad tuos du brolius nori paimti. Brolis vienas meta tada čia ūkio darbą, Antanas, tas, kur kalvėj dirbo, išvažiuoja ir dirba mieste mėsos kombinate. O kiti paliko, neina į kariuomenę, bet juos suorganizuoja tuojau čia, eikit į stribus. Tėvai pritarė, eikit, sako, ką jau darysi, vis tiek čia išlikit geriau. Ir tuomet jiedu įstojo. Brolis vienas, Alfonsas, pasiliko čia, Žygaičiuose, stribauti, o kitas brolis, Bronius, buvo išsimokinęs šoferiu ir išėjo į miliciją dirbti.

O pas mus visokie valkatos eidavo, nuo senų laikų, kad yra buvę dar rusų, miškiniai irgi ateidavo. Kartą atėjo ir mūsų vyriausią brolį Juozą sumušė, sudavė jam į nugarą iš buožės, jis neatidarė taip staigiai durų ir jį primušė. Ir jis paskui nebepaėjo dorai.

Taip tada gyvenom, kai atėjo miškiniai, buvo gal 1946 m. Pradėjo šnekinti, tėvai sutiko, ir brolis Bronius pradėjo dirbti grynai jiems, milicijoj kuris šoferiu buvo, ir Alfonsas, ir visi dirbo kartu su miškiniais. Ir žinias perduodavo, ir ginklus pristatydavo tai Mieliulio draugijai, ir visi šoviniai, ginklai iš policijos ėjo, jis suveikdavo, labai buvo gudrus, tvirtas vyras. Keturiese tie partizanai buvo. Ir pradėjo dirbdintis tą savo bunkerį.

Autorės nuotrauka
Autorės nuotrauka

– Ką tėvai sakė, leido?

– Tėvai leido viską daryti, ir broliai padėjo, ir visi, kas tik galėjo, kasė, iškasė bunkerį. Kai kasė, tas žemes visas pildavo į upelį, ir vanduo jas nunešdavo, kad niekas neįtartų.

– Bet tai kodėl? Ar tai iš baimės, ar iš patriotizmo? Ar supratot jūs, tėvai, kas vyksta? Kodėl į partizanų pusę stojot?

– Aš tai nesupratau. O tėvai, suprantat, kada apdėjo juos mokesčiais didžiausiais, stokit į kolūkį  – tuojau reikalavo, vadinamos tos pyliavos buvo, reikėjo grūdus, gyvulius, viską reikdavo atiduoti. Rekvizicija dar vadindavo. Ateidavo, patikrindavo viską. Ir va, aš mačiau, kad ir broliai norėjo kartu (su partizanais dirbti, – red. past.). Jų nieks nemušė, nieks nevertė, tie Mieliulio miškiniai. Tai paskiau mes pradėjom klausti jų, kas brolį sumušė, ar čia iš jūsų. Tą brolį, kuris artojas buvo. Tie sakė, kad ne.

Ir tas, kur Žygaičiuose buvo stribu, Alfonsas, žinias visas iš valsčiaus perduodavo. Broliai savo darbą dirbo ir kartu savo kailį dabojo, nenorėjo eiti į tą raudonąją armiją. Ir tikėjo, kad kažką pasieks tie partizanai, visi kartu dirbo, bunkerį statė. Taip ir gyvenom. Broliai visokeriopai padėjo miškiniams, žodžiu, tokie dvigubi darbai vyko.

Duodavo tėvai ir pavalgyti, Mieliulio žmonos tėvai irgi atveždavo maisto iš tėviškės. Urviniuose gyveno Mieliulio žmona. Ir paskui taip būdavo, gyvena ir Mieliulienė pas mus. Buvo ir Balandžio žmona. Ne visą laiką, bet būdavo, atvažiuoja, ateina. Bet jos irgi, atrodo, jau slapstėsi. Dalydavomės maistą ir atveždavo iš Urvinių dar, toks buvo Martynas Štriekis, tai jis yra atvežęs irgi maisto mums, palikdavo daugiau. Seserys išvirdavo, nešdavo valgyti jiems, ypač Julija. Kita sesuo dirbo išsimokiusi sesele, Tauragėj, ligoninėj, Stasė mūsų. Irgi pristatydavo tvarstomas medžiagas.

– O kaip tas bunkeris buvo padarytas?

– Buvo padarytas iš malkinės įėjimas – buvo iškastas toks kaip cilindras, ten įleisdavo dėžutę, pilną žemių, užlygindavo ir malkų užmesdavo. O iš tvarto pusės pro pamatus ėjo, tenai buvo užtverta, uždėta ir avys ant viršaus užleistos. Ir ties avių ėdžiom buvo padarytas kaminiukas išeiti iš bunkerio tvaikui, drėgmei. Tas kaminiukas išeidavo į avių ėdžias. Ateidavo NKVD, dažniausiai be stribų, ir tikrindavo. Tai mama nešiodavo tokį ilgą sijoną, tie jau kratą daro, badydami eina, o ji atsistodavo su tuo sijonu prie to kaminiuko ir nesitraukia. Tai ne kartą ji pasakodavo – o pati, sako, drebu. Visą laiką buvo įtampa didelė tėvams. Ką jie kentėjo... Nebuvo taip, kad būtų laimės didelės. Kratos, būdavo, eina ir žiemą, ir vasarą, tai vieni, tai kiti. Baisi buvo įtampa, baimė.

Autorės nuotrauka

– O jums, kaip vaikui, ar nebuvo baisu?

– Man smagu buvo (juokiasi, – red. past.), buvo įdomu, aš pats turėdavau tokį seną pistoletą, jis jau buvo niekam tikęs, bet įsidėdavau į kišenę, būdavo nutrinta kišenė. Vaidindavau ir aš tą partizaną. Man jokio baisumo. Ir retsykiais dar nueidavom, mane nusivesdavo. Mieliulis buvo labai rimtas. Jis savo darbą dirbo, visą laiką tam bunkery beveik. Ten buvo vidury stalas, gana didelis stalas. Ant stalo rašomos mašinėlės. Ir dar esu matęs, dabar kaip įsivaizduoju, kad jie ryšius palaikydavo Morzės abėcėle, jie turėdavo tokius siųstuvus. Tai dirbdavo Mieliulis ir kitas buvo – Vydūnas jo slapyvardis. Pavardes ne visų žinojau. Irgi augęs žmogus. Tėvai sakydavo, kad jis būk tai buvęs teisėjas ar advokatas. Jis toks ramus, visada ginkluotas buvo su vokišku šautuvu, kiek prisimenu. Visi automatais buvo ginkluoti, pistoletais, o jis pistoletą turėjo ir šautuvą buvo užsikabinęs. Ir tie visi šautuvai sukabinti būdavo, tokia buvo padaryta iš šakų pakaba, ir lovos būdavo aplinkui, o vidury tas stalas. Tai jų visa buvo darbo aplinka, kur jie spausdino.

– Bet iš kur turėti supratimą, kaip tą bunkerį padaryti, juk karas užklupo nepasiruošusius?

– Na, tai protingi žmonės buvo. Apsišviesdavo net tą bunkerį viduj. Buvo pas mus prie namo toks vėjo generatorius, malūnsparniu vadino, kraudavo akumuliatorius. Tai jie tenai pakraudavo akumuliatorius ir jais apsišviesdavo bunkerį. Pagrindiniai buvo Mieliulis-Neptūnas ir Vydūnas, visą popierizmą tvarkė, matydavau. O kiti va, Sakalas (Macaitis), jis buvo kilęs nuo Didkiemio, nuo Jucaičių, jis daugiau į žvalgybą eidavo, kitokiais ūkiniais reikalais. Ir buvo taip pat Timinskas-Balandis, kuris, sako, išdavė juos vėliau. Keturiese buvo pastoviai ir dar keli ateidavo. Būdavo kartais šešiese. Ateidavo dar Briedis, Pušis, Jūra. Paskui būdavo, ant tvarto, iš po nakties, gulėdavo ir 15–20, iš žygio kokio parėję, ilsėdavosi dienos laike. Kiti sargybą eidavo. Tad eidavo ir eidavo, tai vieni, tai kiti, ir po daug būdavo. Jie ne visada gulėdavo bunkery, dažnai ir ant tvarto, kadangi sargybą eidavo, nebijojo. Į bunkerį dažniausiai lįsdavo, kai jau koks nors striokas.

Išeidavo prie šulinio praustis. Ypač Mieliulis mėgdavo, jis ir dantis plaudavo, viską. Kiti tai ne, aš pastebėjau. Ir tai va kodėl tą pistoletą radom. Jie kai eidavo praustis, visada prie šulinio pistoletus pasidėdavo. Tai ir tas ginklas matyt buvo įkritęs. O gal tada, kai aš galvojau, kad jis tuos dokumentus slėpė, gal jis ginklo ieškojo įkritusio. Sunku dabar pasakyti.

– Tai norite pasakyti, kad partizanai vidury baltos dienos po lauką šmirinėdavo, nieko nebijojo?

– Jie išeidavo laisvai. Vieną metą, visiškai laisvai, žinokit, užsagstė langus iš vidaus pusės, viską, ir Kalėdas šventė mūsų namuose. Tai daug suėjo jų, biški išgėrė, akordeoną parsinešė, pagrojo jie ten, kambary, name. Nebijodavo nieko, bet sargyba eidavo visada. Kaimynas irgi buvo ryšininkas, Budrikas, taip ir gyvenom.

Jie spausdindavo „Laisvės varpo“ atsišaukimus. Mane kartą pasiuntė pas tokius žmones, pas Valančių, dabar girininkija yra tenai, jų giminaitis Vilniuj kažką dirbo. Mane pasiuntė iš mokyklos parėjus irgi vieną dieną, parnešk, sako, gausi tokį siuntinėlį. Nuėjau ir pareidamas per Debrupį, aš dar pažiūrėsiu, ką aš ten nešu. Ir man taip ant to lieptuko iškrito, sušlapinau aš tą visą, biški išsigandau. Pažiūrėjau, kad ten lyg iš vieno galo toks vaškuotas popierius. Parnešiau, atidaviau, mislijau, kad barsis, bet nieko, jie su manim elgdavosi korektiškai, kaip visada, tvarkingai, niekada neužšaukė, nieko, ir į bunkerį nueidavau, pabūdavau, pažiūrėdavau. Man labiausiai būdavo įdomu, ką jie ten daro, ir ginklai, pistoletai. Jie man parodydavo tuos ginklus. Visi buvo ginkluoti.

Autorės nuotrauka
Autorės nuotrauka

– Na, o kada jau reikalai į negerą pusę pakrypo? Kas atsitiko?

– Ilgai jie dirbo ten. Ir vieną dieną Mieliulienę pagavo. Taip, kaip aš jau dabar suprantu, sakė tėvai. Ir jiems pasakė, kad, vyrai, yra blogai, Mieliulienė pagauta. Tėvas, būdavo, susitaiso vežimą, kripes, įsidėdavo kokių šiaudų ar ko, ar šieno, ir važiuoja į mišką. Tai jie viską susidėjo ir jis juos pavežė. Išsikraustė, ką turėjo, savo ginklus, šovinius, nepaliko nieko. Tik paliko rašomųjų mašinėlių, kurių nenaudojo.

Jie išėjo ir netrukus, aš tuo momentu nebuvau (buvau pas tetą, tėvo seserį, mieste, dažnai išsiveždavo mane tenai), pribuvo garnizonas. Nežinau, ar stribų buvo, ar ne, atvažiavo mašina, ir tuojau šaukia – kur yra (bunkeris, – red. past.)! Partizanai buvo užmėtę, užmaskavę, bet jie (NKVD, – red. past.) jau žinojo. Ir mama paskui kaip pasakodavo, jie kai atėjo prie to įėjimo, vienas įmetė granatą. Ir tai, sako, buvo dar sprogimas, pakilo viskas į orą.

O brolius tuojau surinko – Bronių, Alfonsą, seserį Julę, tėvą. Brolis vienas buvo anksčiau jau areštuotas, tas, kur dirbo mėsos kombinate (kalvis, Antanas, vyriausias, visą ūkį vedė, eidavo per kaimus kuldamas). Tėvas pirmoj eilėj. Tik paliko mamą namuose, nepaėmė. O aš buvau pas tetą. Ir aš kai grįžau, tas bunkeris jau buvo išardytas, išsprogdinę viską buvo.

Tėvą, brolius į Šubertinę pirma vežė, tardymai buvo atlikti, paskui į Šilutę ir galiausiai išvežė ir uždarė į lagerius. Broliai Alfonsas, Bronius ir Antanas Komijoje sėdėjo, ir sesuo Julija važiavo į lagerį, 10 metų kalėjo. Ta, kuri medicinoj dirbo, Stasė, išliko, jos nepajudino, kadangi ji čia nebuvo. Paskui jie ją jau pradėjo čiupinėti, ji išvažiavo į Pavenčius, į cukraus fabriką. Ir ji išliko nepaliesta, ištekėjo, vyriausia sesuo. Taip pat ir sesuo Ona, kadangi nebuvo namuose, pas tetą buvo, tremties išvengė. O brolis, tas vienas, kuris buvo sužeistas, nepaėjo, Juozas, tai jį į Laužininkus išsivežė mamos brolis Ramanauskas, jis ten pasiliko. Ir kada jau visus brolius uždarė, aš parvažiavęs buvau.

Na ir buvo jau pavasaris, gal pusmetis praėjo, gegužės mėnuo, mama visus mokesčius buvo sumokėjusi. Ji stengdavosi, bene išlaikys dar tą ūkį, bene sugrįš dar tie vaikai, gal sugrįš tėvas, bet kas jau čia besugrįš... Vieną kartą sako jau mamai kaimynė (jai padėdavo kaimynė tokia prie ūkio, nes dar gyvulių mama šiek tiek turėjo), Bučinskiene, saugokis, šiąnakt bus vežimas (trėmimas, – red. past.). Ir buvo alyvos mūsų kiemo kampe, prie namo. Tai po tom alyvom, jos ruošėsi jau žydėti, buvo tankmė, sulindom naktį, nebūnam kambary. Mama išnešė patalus, tu vaike, sako, gulkis. Buvom tyliai, ir jinai atsigulė po tom alyvom. Ir naktį kažkas takiuku praeina pro mumis, praeina dviese, mes tylim. Jie pažiūrėjo, apėjo namus, nieko nėra, atgal nuėjo. Tai kada nuėjo, jau pažiūrėjom, mama sako, einam iš čia. Paėmė patalus, ką turėjom įsidėję, pagalves, einam į rugius. Rugiai jau buvo paaugę, buvo apie gegužės 20-tą. Aš laiko nesuvokiau, paskui man pasakojo.

Išeinam į rugius, toj dirvoj buvo duobė, kur imdavo žvyrą, smėlį. Į tuos rugius sugulėm, apsižvalgėm ir miegam. Ryte saulė jau šviečia, gulim tuose rugiuose vis dar. Ir jaučiam, kad šūkaudami, šnekėdami, eina, šukuoja tuos rugius. Eina 4–5 kareiviai, ploščius užsimetę rusiškus, vienas kulkosvaidį nešasi, o du su automatais. Jie atėjo, „rankę aukštyn“ šaukia, laužyta kalba. Pusiau lietuviškai, pusiau rusiškai. Keliam tas rankas aukštyn, tai dar iš automato paleido salvę. Aš ir į kelnes prileidau iš to strioko.

Nuvedė mus, pasiliko vienas kareivis ir karininkas. Apėjo namus, apžiūrėjo, kraukitės, sako, važiuosim į Sibirą. Mama verkia, aš irgi. Tas karininkas apėjo dar stalčius, apieškojo ir sudėjo mus su visu turtu į mašiną, atvežė į Tauragę, į stotį, o ten vagonai laukia. Žiūrim, iš miesto prigrūsta jau žmonių, ir mumis ten sukišo, uždarė ir viskas. Ir laukėm, kol naktį pradėjo judėti. Visi žmonės verkia, šaukia, kiti palydėti atėjo, tai tie langus dar uždarė, kad nesusišūkautų. Duryse paliko tik plyšį. Ir taip visą kelią, kai vežė. Taip ir išgyvenom beveik 12 metų Irkutsko srity, Zymos mieste.

Paskui iš tos tremties paleido 1958 metais. Gavom leidimus išeiti į laisvę be teisės grįžti į namus – turiu pažymėjimą. Nevažiavom į Lietuvą dar, kadangi ūkis išardytas. Tada paleido brolį Alfonsą, sesę Julę, ir atvažiavo pas mus į tremtį. O kadangi aš jau paleistas, galėjau išsiimti pasą. Kai išsiėmiau pasą, manęs pradėjo į kariuomenę ieškoti. Tai aš greit išsiregistravau ir išvažiavom. 25-tus metus tada ėjau. Niekas manęs čia neregistravo, kai sugrįžom, beteisis buvau. Dar sakė pasų poskyrio viršininkas – jei ilgai čia reikalausi registracijų, atgal išsiųsim į Sibirą. Parvažiavo mama, sesuo, brolis parvažiavo, tai mamos brolis, Juozas Ramanauskas, priėmė. Pas jį apsigyvenom.

Tėvas taip ir negrįžo, 1953 metais gavom pranešimą, kad mirė lageryje Kazachstane. Silvestrui Bučinskui pripažintas Laisvės kovų dalyvio teisinis statusas (po mirties). Komijos respublikoje po 20 m. kalėjimo mirė ir brolis Bronius, Antanas, lageryje praleidęs 10 m., tremtyje nuskendo. Palaikus žmona parsivežė į Kauną, ten yra ir palaidotas.

Bučinskų istorija liudija, ką reiškė leisti partizanams savo sodyboje įrengti bunkerį. Tai reiškė bet kada būti pasirengusiam viską paaukoti: laisvę, nuosavybę, šeimą, gyvybę.

Daugiau straipsnių