Aktualijos

Tauragė: intensyvi prekyba su prūsais ir prakeiksmai Adolfui Hitleriui
  • Įkelta: 2019-07-26

Tarpukariu Lietuvos pasienyje su Vokietija vyko intensyvi prekyba tarp prūsų ir lietuvių. Verslas nuplaukė šuniui ant uodegos į valdžią atėjus Adolfui Hitleriui. Vokiečiai pasijautė arijais, ir lietuvių prekės jiems tapo nereikalingos.

Iki pat 1933 metų kiekvieną turgaus dieną į Tauragę atvykdavo pulkai pirklių iš Pagėgių, Panemunės ir Tilžės. Su plačiausiomis bričkomis, ilgiausiomis kripėmis ir sunkvežimiais. Pirkdavo kiaušinius, sviestą, kiaulieną, jautieną ir viską, kas valgoma, skanu ir riebu. Mokėdavo geras kainas ir prašydavo atvežti iš savo ūkių daugiau.

Tauragė. XIX a. statytas Rusijos pasienio kariuomenės, kalėjimo ir muitinės pastatas. Nuo 1925 m. vadinamojoje Tauragės pilyje pradėjo darbą aukštesnioji komercijos mokykla, 1930 m. nuotrauka

Nuotrauka iš „Facebook“ puslapio „Lietuva senose fotografijose“

Vietiniai prekybininkai viską gabeno į Panemunės krautuves, buvusias prie Luizės tilto. Pasienyje stovėjusios parduotuvėlės kasdien sulaukdavo pirkėjų iš Trečiojo Reicho. Vokietukai iš Tilžės atvažiuodavo į miestą patys ir šluodavo iš lentynų viską. Todėl tauragiškių kišenėse visada šlamėdavo lietuviški banknotai. Vietinė Tauragės rinka sutraukdavo vežimų iš Skaudvilės, Šilalės, Eržvilko, Kaltinėnų, Gaurės, Didkiemio ir Pagramančio.

Nacistinė Vokietija pradėjo reikšti pretenzijas Lietuvai: nepatiko, kad lietuviai Klaipėdos krašte nekalbėdavo vokiškai, negarbindavo svastikos ir negiedodavo Horst Veselio himnų. O klaipėdiškiai gatvėse laisvai jaustis neleisdavo net samdytiems smogikams. Todėl netrukus Luizės tiltas buvo uždarytas, o praėjimas užbarikaduotas „šlagbaumais“.

Buvo išrikiuoti rudmarškinių būriai, o prūsai valgė jau tik tai, ką užsiaugindavo savo ūkyje. Prekyba Tauragėje smuko akimirksniu visu šimtu nuošimčių. Ūkininkai iš turgavietės namo grįždavo pilnais vežimais. Krautuvių savininkai skųsdavosi sumažėjusiu klientų antplūdžiu. Buvo juokaujama, kad visa Tauragė pradėjo keikti Adolfą. Į šuns dienas išdėjo visus jo gauleiterius, prūsų kryžiuočių metodus ir visą jų rasę.

Tauragės ligoninė. XX a. 4 deš. Nuotrauka iš „Facebook“ puslapio „Lietuva senose fotografijose“
Bažnyčių g., 1930 m. Nuotrauka iš „Facebook“ puslapio „Lietuva senose fotografijose“

Tauragiškių ir vokiečių gerus santykius sugadino vienas žmogus. Pasibaigė lietuvių judėjimas per sieną, vietiniai keikdavo vokiškas prekes ir pasižadėdavo niekada jų nepirkti. Tiesa, pirkti galimybės kaip ir nebuvo, bet miestelėnai vis tiek negalėjo nurimti. Aukso veršio laikai baigėsi. Buvo kalbama, kad manufaktūrą pirksim anglišką. Galanterija tiks ir vietinė. Patentuoti vaistai – pirksim bet kokius, bet tik ne vokiškus. Daugelis tikėjosi, kad arijai pražus be lietuviškos mėsos, kiaušinių ar sviesto.

Miesto burmistras nutarė nugriauti rinkoje esančias prekybines būdeles. Atseit pasenusios. „Bet jos statytos tik prieš dešimt metų,“ – piktindavosi tauragiškiai. Tada dėl jų visi varžėsi, mokėdavo didelę nuomą, o 1933 m. niekas veltui nenorėjo imti. Krizė kiekvieną dieną vis gilėjo. O kai uždarė mažąjį pasienio susisiekimą, tauragiškiai pasidavė – griaukite. Per Adolfą ir būdelės nukentėjo.

Tauragės mokytojų seminarijos rūmuose studijavo lietuvninkų iš Mažosios Lietuvos sūnūs. Baigę mokslus žadėjo eiti šviesti už sienos vokietinamus jų brolius ir seseris. Buvo tvirtai lietuviškai organizuoti vyrukai. Leido net savo laikraštį „Aisčių devynetas“.

Lietuviški prekybininkai Tauragėje subręsdavo naujai įrengtoje aukštesniojoje komercijos mokykloje. Tiesa, prieš tai čia buvo garsioji psichiatrinė ligoninė, vietinių „durnių karalyste“ vadinta. Dar anksčiau – ambulatorija. Caro laikais – muitinė ir slaptosios kontrabandos būdu per sieną gabentos lietuviškos spaudos naikinimo, deginimo vieta.

Dvare stovėjo patys moderniausi visoje apskrityje ligoninės mūrai. Prie kapinių, kur vokiečių okupantai šaudydavo žemaičius, rūkdavo Jono Vailokaičio įmonės „Maistas“ kaminai. Vietoje karo metu sudegusių lūšnų išdygo nauji mūriniai dviaukščiai. Senos cerkvės vietoje iškilo puošnūs ir didingi Šaulių sąjungos „pajakai“. Šauliukų namai buvo vadinami rūmais, nes tokių neturėjo daugiau nė vienas miestelis visoje Žemaitijoje. Jais stebėdavosi visi svečiai anapus Nemuno: „Ale pas jus viskas fein, o pas mus ganz šlektai. Nes puons Hitleris šlektesnis už ciesorių. Ima jį velniai,“ – stebėdavosi lietuvninkai, į Tauragę atvykę.

Vietoje medinio tilto, regėjusio daug dramų ir tragedijų, Jūros upę prieškariu papuošė naujas geležinis milžinas. Įsimylėjusioms merginoms ant naujojo tilto net ir dūsauti buvo nepatogu. Nebeliko buvusios senojo tilto romantikos.

Bendrovės „Maistas“ mėsos perdirbimo ir bekono fabriko statyba Tauragėje, 1931 m. Nuotrauka iš „Facebook“ puslapio „Lietuva senose fotografijose“
Atstatytas tiltas per Jūrą, 1930–1935 m. Nuotrauka iš „Facebook“ puslapio „Lietuva senose fotografijose“

Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečių statyti barakai vos laikėsi. Sienas velėnomis „apmūrino“, stogus lentgaliais ir skardos lapais išmargino, langus skudurais užkamšė. Legendiniai barakai turėjo margesnę istoriją už patį miestą. Garsieji anodinio skysčio karaliukai neapleido jų ilgai. Degtinės mėgėjai teigė, kad gyvens tol, kol lubos ant galvos užgrius. Vėliau miesto burmistras, netekęs kantrybės, sulygino viską su žeme.

Vietinis Tauragės „perkupčius“ 1932 m. Panemunės kazino išlošė didelę pinigų sumą. Didelis dailiosios lyties mėgėjas nusprendė paieškoti moteriško švelnumo anapus sienos. Nuėjo į Tilžę pasisvečiuoti. Grįžtančiam smogikai kišenes apčiupinėjo. Daug litų rado, įtarė šmugeliuojant ir viską konfiskavo. Po to komisariatuose tampė. Vardas Adolfas Tauragėje tapo keiksmažodžiu.

Kiekvienais metais lankytis Tilžėje tauragiškiams buvo vis pavojingiau. Radikalioms jėgoms skinantis kelią pirmyn, smogikai į kiekvieną kitatautį žiūrėdavo kaip į potencialų priešą. Kai kurie neatsargūs lietuviai dažnai grįždavo ne tik be pinigų, bet ir su mėlynėmis paakiuose. Artėjant Antrojo pasaulinio karo audroms tarp pasienio miestelio gyventojų įsivyravo baimė. Visi meldėsi taikos ir su nostalgija prisimindavo senąją prekybinę kaimynų aukso gadynę.

Daugiau straipsnių