Aktualijos

Grįžę iš emigracijos atšventė vestuvės ir nėrė į avininkystę
  • Įkelta: 2019-07-31

Godos ir Ovidijaus Dapkų albumo nuotrauka

Graži istorija apie emigrantus, ne tik grįžusius į Lietuvą, bet ir nusprendusius įsikurti ten, iš kur visi bėga, – nuošaliame kaimelyje. Iš Danijos grįžę, o dabar Tauragės rajone besikuriantys Goda ir Ovidijus Dapkai ne tik vestuves atšventė netradiciškai – daržinėje, tačiau ir įkūrė netradicinį ūkį – ėmė auginti avis. Ką tik popierines vestuves atšventę jaunieji ūkininkai griauna mitus apie avienos skonį ir kvapą, vaišindami svečius kaimo šventėse. Jų planuose – ne tik veislinių avių ir danielių bandos, bet ir mėsos produktų gamyba „nuo lauko iki stalo“.

„Čia ir žolė žalesnė...“

Paklaustas, kaip nusprendė grįžti į Lietuvą, 26-erių Ovidijus Dapkus pradeda iš toli.

– Danijoje praleidau septynerius metus. Dirbau ten kiaulių komplekso gamybos vadovu, – pasakoja „ant šaligatvio užaugęs“ vaikinas.

– Iš pradžių nieko ir neišmaniau, tačiau daug skaičiau, domėjausi, palaipsniui perpratau. Ir su komplekso savininku susidraugavom. Paskutiniais metais jau gyvenom ten dviese, su Goda. Kažkaip visi ten dirbę lietuviai, žiūriu, vis suka galvas, ką daryti, likti ten ar grįžti, ir dauguma apsisprendžia parduoti namus Lietuvoje ir įsikurti Danijoje visam laikui. O aš norėjau atvirkščiai – grįžti į Lietuvą ir kurti kažką savo. Žinot, kaip sakoma, – savame krašte ir žolė žalesnė... Dar ir komplekso savininkas drąsino – bandyk, sako, kad paskui nesigailėtum, o jei nepasiseks, pas mane visada galėsi grįžti. Taip ir nusprendėm su Goda: važiuojam į Lietuvą!

Grįžęs vaikinas nusipirko sodybą Aneliškės kaime su 8,5 ha žemės. Svarstė auginti danielius. O kol svarstė, nusipirko... 12 ėringų avių. Svajonė apie danielius kol kas nusikėlė į ateitį, o kol kas teko prižiūrėti avis, kaip Goda sako, kai kada ėriukams ir mama pabūti. Kaip jas auginti, teko mokytis, nes Goda – irgi miesto vaikas. Dapkai juokiasi prisiminę, kaip yra tekę ką tik gimusį ėriuką vežtis į miestą ir maitinti iš buteliuko.

Dabar, rupšnodamos žolę ir tingiai mekendamos, po aptvarą vaikštinėja jau 53 avys. Ir ne tik: atskirame aptvare gagena ir keliolika žąsų.

– Vieną dieną iš kažkur atklydo žąsinas. Kiek važinėjom aplink, klausinėjom, savininko neradom. Taip ir liko. O kad jam nebūtų liūdna, į kompaniją nupirkom dar, – pasakojo jaunasis ūkininkas.

Darbą darbas veja

– Dar kelias avis nusipirkti pasiūlė žmonės, išsipardavinėję savo ūkį. Priglaudėm. Žinoma, norėtume geros veislės – prancūziškų avių, tačiau jos labai brangios, tad bandą gerinsim vėliau, – svarsto Ovidijus.

O kol kas darbą darbas veja: šįvakar, sako jis, reikia spėti padidinti aptvarą, nes čia jau visa žolė nuėsta. O kitą savaitę prasideda tvarto statybos – iki rudens jis turi būti baigtas. O dar reikia daržinę apskardinti – ten bus laikomi pašarai.

Tapęs jaunuoju ūkininku O. Dapkus pateikė paraišką Nacionalinei mokėjimo agentūrai – būtų gerai gauti paramą tvorai ir gyvuliams įsigyti. Bet ar paraiška bus patenkinta, paaiškės tik žiemą.

Tiesa, laiko savo ūkiui Ovidijus kol kas turi tik tiek, kiek jo lieka po darbo. Jis dirba Vingininkų kiaulininkystės komplekse Šilalės rajone gamybos vadovu – Danijoje įgyta patirtis labai pravertė. Netgi kai kurių naujovių, matytų Danijoje, įdiegė, taip pelnydamas vadovų pagarbą. 

Godos ir Ovidijaus Dapkų albumo nuotrauka
Godos ir Ovidijaus Dapkų albumo nuotrauka

Vestuvės – nuosavoje daržinėje

– Svarsčiau neilgai: nutariau, kad man geriau ilgas vedybinio gyvenimo stažas nei ilga draugystė, – sako Ovidijus, pakvietęs Godą atvykti pas jį į Daniją vos po mėnesio draugystės. Sako greit supratęs, kad jie skirti vienas kitam, kad norisi šį žmogų turėti šalia savęs visą gyvenimą.

Paprašytas atskleisti savo meilės istoriją, Ovidijus šypsosi ją prisimindamas: kiek vargo, kol išsiaiškino, kokio dydžio sužadėtuvių žiedą pirkti, kaip piršosi nekūrenamame sodybos namelyje Aneliškėje, prideginėjęs žvakučių ir prikabinėjęs balionų, kaip svarstė, kur kelti vestuves.

Jų sprendimas susikviesti artimuosius ir draugus į savo gražiausią šventę senoje daržinėje daugeliui jų įvarė šoką: niekas netikėjo, kad tai įmanoma – ta daržinė visa skylėta, be grindų, ten nėra elektros nei vandentiekio, o ir prieiti iki jos per purvynus neįmanoma. Tačiau, kaip savo Ovidijus, nieko nėra neįmanomo, jei turi tikslą. Jam pritaria ir Goda:

– Vieni ieško priežasčių, kad galėtų ko nors nedaryti, o mes ieškome galimybių, kaip daryti.

Tad likus gal porai mėnesių iki vestuvių būsimoji nuotaka su jaunikiu kibo į darbus: atvedė vandenį, elektrą, betonavo grindis, tiesė, takelius, kalė sceną, kūrė papuošimus, iš medžio pjaustė didžiulius užrašus „Meilė“, „Dapkai“, vėliau pastatytus pievoje, puošė salę savos gamybos sietynais ir girliandomis, netgi kvietimus su dėžutėmis savo rankomis gamino. Negana to, svečiams pailsėti pastatė palapines su lovomis, tualetus.

Žinoma, jiems padėjo ir tėvai, artimieji.

– Kol viską paruošėm,  kas vakarą negyvi griūdavom iš nuovargio, – prisimena Goda. – Tačiau buvo verta. Norėjom, kad mūsų vestuvės būtų išskirtinės, juk tai mūsų bendros istorijos pradžia. Juk taip kuriame prisiminimus: ir vaikams, anūkams galėsim parodyti, kur buvo mūsų vestuvės. Rezultatas pranoko lūkesčius – svečiai buvo sužavėti...

Visus pasiruošimo vestuvėms etapus jaunieji įamžino ir nuotraukose: nuo bridimo su guminiais per purvyną iki elegantiškos ir puošnios vestuvių puotos, kurios metu svečius linksmino ir garsusis Ovidijus Vyšniauskas, ir netgi vestuvininkų apsilankymo Kunigiškių kaimo šventėje.              

Kaimo šventėse

Bendruomenės „Kunigiškietis“ šventėje Dapkai dalyvavo ir šiemet, minėdami pirmąsias – popierines vestuvių metines. Tik šįkart nustebino visus savo pagamintu nuostabaus skonio plovu.

Jaunųjų ūkininkų dosnumu negalėjo atsistebėti ir bendruomenės „Kunigiškietis“ pirmininkas Mindaugas Lukošaitis:

– Vos prieš metus prie mūsų bendruomenės prisijungę jaunieji Dapkai puikiai įsiliejo į mūsų veiklą. Per šventę visus nustebino padovanoję du avinus ir visus vaišinę nepaprasto skonio plovu. Net 52 kilogramus jo išvirė – ir neliko nė kąsnelio.

Ovidijus prisipažįsta turėjęs ir savų tikslų: jam norisi griauti mitus, esą aviena neskani ir smirdi. Pasak jo, viskas priklauso nuo pašarų. Beje, Dapkai jau pakviesti ir į kito kaimo šventę –  Pagramančio.

Godos ir Ovidijaus Dapkų albumo nuotrauka
Godos ir Ovidijaus Dapkų albumo nuotrauka

Tikisi užkurti sėkmingą verslą

Ovidijus sako, kad verslininku savęs vadinti nenori – jis ūkininkas. Tačiau planai išties toli siekiantys: Dapkai svajoja ne tik pasistatyti fermą, daržinę, namą, auginti ne tik avis, bet ir danielius, tačiau ir įsirengti skerdyklą, mėsos apdorojimo patalpas, kad būtų galima klientui pateikti gatavą produktą, kurį bereiktų tik iškepti.

– Net ir pavadinimas jau yra, – pusiau juokais, pusiau rimtai sako Goda, – manau, būtų gražu, jei ant produkto pakuočių puikuotųsi mūsų ūkio pavadinimas „Anelin“ – nuo Aneliškės kaimo. Svajoju, kad, po darbo eidamas namo, žmogus galėtų nusipirkti pamarinuotos ar kitaip apdorotos mūsų ūkio produkcijos, jam bereiktų tik pusvalandžiui įdėti ją į orkaitę – ir vakarienė ant stalo.

Dapkai supranta, kad kelias iki tokių svajonių įgyvendinimo – dar labai tolimas. Tačiau su jų energija ir optimizmu – ko gero, visai realus. Juk sakoma, kad kelią įveikia einantis.

Daugiau straipsnių