Aktualijos

Susitikimai su partizanu: Juozas Čeponis-Tauragis
  • Įkelta: 2019-04-05

„Tauragės žinių“ projektas „Ir kas gi mus nugalės..“, skirtas Laisvės kovotojų atminimui įprasminti ir istorinei atminčiai puoselėti sulaukia vis daugiau atgarsių. Džiaugiamės skaitytojų įsitraukimu į partizaninio judėjimo prisiminimus, kurių sulaukiame bemaž kiekvieną savaitę, išėjus projekto straipsniams. Penktadienį redakciją aplankė skaitytojas Algimantas Dukauskas. Vyras teigė su susidomėjimu skaitąs istorijas iš partizanų gyvenimo ir išsakė savo pamąstymus, kad kalbėdami apie pirmo kalibro Laisvės kovų vadus, tokius kaip Vanagas ir Žemaitis, neturėtume pamiršti ir šalia jų stovėjusių. Štai, kalbėjo Algimantas, Juozas Čeponis-Tauragis, buvo antras iš vadų po Jono Žemaičio-Vytauto Kęstučio apygardoje, bei pasiūlė panagrinėti jo gyvenimo istoriją. Ir neatsitiktinai – su šiuo partizanu dabar Tauragėje gyvenantis Algimantas susidūrė tiesiogiai – J. Čeponis slėpėsi jo tėvų namuose Raseinių rajone, po šiaudų pėdais. „Savo akim net nemačiau, lygtai kažkas praėjo su batais tik.. Bet tam pačiam urve lindėdavom,“ – intriguoja pašnekovas.

Urvas kambaryje

– Kai jo nebūdavo, aš įlįsdavau tenai. Vaikai, žinot. Landžioja kaip velniukai kokie.. – prisiminimus pasakoti pradeda Algimantas. – Pas mus namuose viskas buvo.

Jo teigimu, 1944 m. tėvo Petro Dukausko namuose Raseinių rajone, Slabados kaime, slapstėsi Juozas Čeponis-Tauragis, Kęstučio apygardos štabo narys, Vaidoto rinktinės vadas.

Anot Algimanto, knygoje „Kęstučio apygardos vadai“ rašoma, jog sodybos daržinėje buvęs bunkeris, tačiau tai esą ne visai tikslu.

Petras Dukauskas su šeima 1935 m. prie dar nesudegintos daržinės

„1944 m. man buvo šešeri. Tų metų liepos mėn. antroje pusėje praeidami vokiečių kareiviai (tėvas sakė, kad tai buvo „Vlasovininkai“, matyt jų buvo kitokia uniforma) neradę atimti maisto produktų (kiaušinių, lašinių, sviesto), kurių jau buvo nelikę, nes tokių svečių būdavo dažnai, supykę sudegino tvartą su daržine įmetę kažkokį užtaisą. Todėl neliko nei daržinės nei šiaudų. 1944 m. rugpjūčio pradžioje dėl karo fronto artumo negalėjom likti namuose ir pasitraukėm. Atėjus rusams grįžom į savo namus, kur buvo likusi tik troba. Lauke buvo likę nupjautų rugių pėdai sustatyti į gubas. Tuos pėdus tėvai sukrovė į gyvenamąjį kambarį 6x4 m dydžio. Juos kraunant, o gal ir vėliau, buvo suformuotas toks urvas išilgai per visą kambarį nuo durų iki lango, kur buvo galima įlįsti, o prie lango net ir atsisėsti, o dieną net ir skaityti. Į tą urvą ir aš kartais įlįsdavau. Kad ten slapstėsi kapitonas J. Čeponis sužinojau vėliau iš mamos pasakojimų. Iki pavasario tų rugių pėdų mažėjo, nes tėvas juos nukuldavo ant grindų, paskui grūdus surinkdavo ir nešdavosi pas kaimynę susimalti rankinėm girnom miltų. Iš jų kepdavo sumaišius su runkeliais paplotėlius arba virdavo viralą.

Prie gyvenamo namo buvo pristatytas didelis prieangis apkaltas tik lentomis, į kurį iš lauko vedė tik vienos durys, iš prieangio buvo patenkama į virtuvę ir mažą kambarėlį, o per kitas duris patenkama į didįjį kambarį, aplenkiant virtuvę. Susitarta, kad norint slapta patekti į prieangį buvo atluptos dvi lentos, kurios lengvai prasiskirdavo ir buvo galima niekam nematant įeiti į kambarį ir slėptis urve. Tėvai kurį laiką nelaikė šuns, matyt, kad nelotų be reikalo. Šuo atsirado vėliau – 1945 m. pabaigoje arba 1946 m.

Vėliau namuose radau užsilikusį paslėptą knygą, o gal kariškų žurnalų komplektą „Mūsų žinynas“, kur buvo rašoma apie kariuomenės reikalus. Man įsiminė paminėtas „helikopteris“, dabar sraigtasparnis. Tai turbūt buvo atsinešęs skaityti J. Čeponis.

Jis matomai vasarą su kitais patriotais sudarė partizanų būrį „Žebenkštis“, kuriam ir vadovavo, štabo viršininku buvo Jonas Žemaitis-Vytautas. Mama pasakojo, kad kartais užeidavo su būreliu partizanų, o ji pati, atrodo, atlikdavo kažkokius pavedimus kaip ryšininkė.

Jam žuvus artimų draugų grupė pavogė iš okupantų būstinės jo kūną ir palaidojo Raseinių kapinėse prie tvoros. Vėliau perlaidotas prie paminklo Laisvės kovotojams, o ant jo kapo pastatytas atskiras paminklas. Per vėlines ir kitomis progomis dega žvakutės dedamos gėlės, trispalvės juostelės,“ – į redakciją atneštame rankraštyje prisiminimus išguldė A. Dukauskas.

Nieks per daug nesigyrė

– O taip mūsų namas buvo toks nei medžių, nieko, viskas atvira. Jis dėl to ir pasirinko gal. Jį užspaudė 1944 m. ir jis neturėjo kur dingt, reikėjo išsislapstyt. Matyt tada kažkaip susirado tokią galimybę pas mus ten užeiti. Jis dar galėjo būti ir 1945 m. žiemą. Kadangi mama sakė – aš jam duodavau paklodę, žiemą per sniegą kai eidavo. Jie apsidengdavo paklodėmis, kad nebūtų naktį matytis. Jis eidavo savo močiutės pažiūrėti ar susitikti su kuo, nieks nežino kur, – daugiau aplinkybių atskleidžia pašnekovas.

Aplinkybių, kaip Tauragis išėjo iš jų namų, Algimantas nežino. Be to, anot jo, partizaninį judėjimą matę ir sovietinių represijų pragarą perėję žmonės nekalbūs. Įprotis tylėti iš baimės ir siaubo išliko net ir Lietuvai tapus laisva, tik pastaraisiais metais pradėta labiau gilintis į šį be galo Lietuvos valstybei svarbų, tačiau tuo pačiu nežmoniškai skaudų, kruviną pogrindinių kovų laikotarpį.

– Jis kažkur išėjo. Paskui dar užeidavo, 1945 metais, 1946, gal ir 1947, o žuvo 1948–ais. Nes mes tuos rugius jau buvom panaikinę, jam nebebuvo kur slapstytis. Užeidavo tiktai taip, vakare gal, dieną nevaikščiodavo paprastai. Mama kažkada jam pranešė dar kažką. Žinot, tada nieks nesigyrė per daug ir dabar tyli. Tik taip retkarčiais išsikalbėdavom. Iš tokių užuominų supratau, ir man dabar savotiškai įdomu, kad ir aš ten buvau prisilietęs, – pasakoja Algimantas.

Trobos, kurioje gyveno tėvai, dabar jau nebėra.

– Melioracija buvo, ten dabar jau lygūs laukai, – liūdnai pašmaikštauja pašnekovas.

Nors tėvelių valdžia nepersekiojo, į Sibirą neištrėmė, tačiau suvaryti į kolūkius sunkiai dirbo ir mirė gana jauni. Tėvui sušlubavo sveikata, kai 57 metai buvo. Sustreikavo širdis. Tačiau Algimantas svarsto, jog būtų kas nors užėję pas juos besislapstantį Čeponį, būtų kitaip buvę..

Algimantas pasakoja, ką žino apie J. Čeponį–Tauragį.

– 1938 m. jis tarnavo Tauragėje ir tuo metu pasikeitė pavardę, jo pavardė prieš tai buvo Ščepavičius. Bet kada lenkai įteikė ultimatumą Lietuvai 1938 m. dėl diplomatinių santykių užmezgimo, jis užpyko ant tų lenkų ir pasikeitė pavardę į „Čeponis“. Jo sesuo liko Ščepavičiūtė, gyveno kaime, paskui ji pasitraukė į Klaipėdą nuo persekiojimų. Klaipėdoje gal paskui ją ten paliko ramybėj, nesurado ar kaip, – svarsto Algimantas.

Paskutinis prieglobstis

1947 m. rudenį J. Čeponis-Tauragis kartu su savo pavaduotoju ir štabo viršininku Vincu Žitkausku-Svajūnu perkėlė Vaidoto rinktinės vadavietę į JKA pogrindinę spaustuvę – į Zenono ir Rozalijos Jokimų sodybos gyvenamajame name įrengtą bunkerį. Čia veikė Vaidoto r. štabas ir spaustuvė, kurioje buvo spausdinamas apygardos laikraštis „Laisvės varpas.“ Tačiau šiame bunkeryje J. Čeponiui nebuvo lemta ilgai gyventi. 1948 m. sausio 16 d. MGB Raseinių aps. skyriaus enkavedistai ir stribai Z. Jokimo sodyboje aptiko JKA Vaidoto rinktinės vadavietę ir pogrindinę spaustuvę.

J. Čeponio-Tauragio likimą Pagausančio kaime aprašo Feliksas Tiškus, parengęs ryšininkų prisiminimus „Paskutinis kpt. Juozo Čeponio prieglobstis“.

Stefanija Jokimaitė Raseinių žemės ūkio moksleivė. Apie 1938–1939 m.

Stefanija Jokimaitė-Valantinienė F. Tiškui pasakojo: „Kaip susipažinom su kapitonu Čeponiu? Atrodo, tai buvo 1946 m. pabaigoje. Vieną vakarą Mileris – mūsų pažįstamas, atsivedė pas mus du ginkluotus vyrus, supratome, jog jie partizanai. Tai buvo Čeponis su Svajūnu. Kiek pabuvę linksmi išėjo. Po šito pirmojo apsilankymo jie pas mus dažnai užeidavo: pavalgyti, apšilti, išsidžiovinti, pasikalbėti. Ir visada abu kartu, kaip adata su siūlu, tik kai kada juodu Mileris atlydėdavo. Kapitoną Čeponį žinojom pavarde (net nežinau, ar jis kokį slapyvardį turėjo), o jo palydovą – tik kaip Svajūną: jo pavardės nežinau. [...] Taip Čeponis ir visus 1947–uosius – apie pusantrų metų pas mus užeidavo. 1947 m., laiko tiksliai neprisimenu, bet buvo apie bulviakasį, jie užėjo pavakare, dar dienos metu, ir ilgai šnekėjosi su mama. Mes jų tąsyk nematėme – dirbom laukuose. Vakare mama pasipasakojo:

– Šįkart bėdos vedami pas mus atėjo: jiems skubiai reikalingas prieglobstis, nebeturi kur dingti ir prašė kokią nors vietą slėptuvei suieškoti arba... pas save juodu priimti. Taip ir pasakė: „Dėkit mus kur norit...“

Ką daryti? Kur tokią saugią vietą įmanoma rasti? Pasitarę nusprendėm, kad reikia patiems priimti... Padarėm bunkerį. Darbavosi tėvukas, dirbau aš, taip pat pas mus nuo 1944-ųjų prisiglaudęs berniukas Genius – plušėjom visi. [...] Manėm rengti bunkerį klojime, bet užginčijo mamelė: netoli žiema, – vyrai sušals. Trobos vidury buvo toks tamsus sandėliukas. Padarėm jame dvigubą sieną, o priekyje bulvių pripylėm, runkelių, – atseit čia bulvių aruodas. Įėjimas į bunkerį buvo padarytas iš viršaus – per lubas; nusileidimui tėvukas į sieną akėčvirbalius sukalė. O apačioje dar buvo langelis: į sandėliuką įėjus ir tokį lentos galą iškėlus, buvo galima pasikalbėti, valgį į slėptuvę paduoti. Kad šunys neužuostų, pridėjom tabako kremblių, lapų, žibalo, benzino kanistrus pastatėm. Bunkerio tarpsienyje gultus padarėm. Nebuvo erdvu, bet du vyrai turėjo išsitekti, sutilpti. Slėptuvės „konstruktorius“ buvo mūsų tėvukas.

Vienintelė šeimoje išlikusi Zenono Jokimo nuotrauka. Apie 1920–1923 m.

Kai tik pabaigėm, po kelių dienų jie su visa spaustuve ir parsikraustė. Rodos, kad tą spaustuvę tėvukas su Geniumi parvežė; ji ne kažin koks įrengimas nedidelė visai: gal metro ilgio rėmas su rankena, na, kaip nedidelė spintelė. Čia partizanai ir darbavosi – spausdino „Laisvės varpą“. Pati su jais bunkeryje nesu buvusi, surinkti nemokėjau, bet, kai reikėdavo išbarstyti, man duodavo: iškiša pro langelį klišę, ir aš jiems raides išmėtau, sudėlioju. Viską, ko reikėjo spaustuvei, atnešdavo Mileris, jis ir laikraštėlius išnešdavo. Apskritai, išskyrus Milerį, niekas daugiau pas juos ar pas mus nebuvo užėjęs. Čeponis stropiai slėpė ir saugojo savo būstinę, spaustuvę...

Iš bunkerio jie išeidavo, žinoma, visada naktį. Kartais grįždavo tuoj, o kartais ir keletą dienų, ir savaitę nepareidavo. Kai būdavo ramu, jie dažnai išlįsdavo, ateidavo į kambarį; langus tokiom tamsiom užuolaidom užtraukę, kartu vakarieniaudavom, kartais ir valandą, ir dvi pasėdėdavom, pasišnekėdavom. Čeponis buvo vidutinio ūgio, rimtas, pagal mane (mano amžių) jau pagyvenęs, ir daugiausia su mama šnekėdavosi. Mūsų tėvukas buvo tylus, nekalbus – nekoks pašnekovas, bet nedraudė bendrauti su partizanais, pritarė jų siekiams, jų kovai. Aš su Svajūnu kalbėdavaus, jis partizanų dainų padiktuodavo. Kartu su partizanais ir 1947-ųjų – paskutiniąsias Kūčias valgėm. Buvome visa šeima: iš Kauno Kazys su Aldute buvo parvažiavę ir dar tėvuko dėdienė – ją Bobute vadinom. Ji ten su vaikais gyveno, jiems valgį ruošė.

Kai jie būdavo išėję, o pas mus būdavo svetimų ir pareiti pavojinga, ant šulinio padėdavom kuolą – tai buvo ženklas, kad į gryčią eiti negalima; jei kuolo nėra – kelias laisvas... Į trobą įeidavo pro duris, o iš koridoriaus buvo laiptai ant aukšto – prie įėjimo į bunkerį. Kai jie nusileisdavo „pas save“, tą įėjimą uždarydavom...“

Lemtingas žiemos rytas

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro duomenimis, Kęstučio apygardos štabo narys, Vaidoto rinktinės vadas Juozas Čeponis–Tauragis, Budrys, žuvo 1948 m. sausio 16-ąją, Raseinių apskrities Ariogalos valsčiaus Pagausančio kaime. Kartu galvas padėjo ir jo pavaduotojas Vincas Žitkauskas-Svajūnas, Ilguvis ir rinktinės štabo ryšininkas Antanas Mileris-Drąsutis. Stefanija Jokimaitė-Valantinienė prisimena: „1948-ųjų sausio 16-oji, penktadienis. Mūsų „įnamiai“ namie. Su jais ir Mileris; jis jau beveik dvi savaitės čia – bunkeryje. Prieš tai jis turėjo nueiti su reikalais Į vakaruškas gretimame Pakarklio kaime, bet gavo žinią, kad ten enkavedistai laukia. Jis ten nenuėjo, bet atėjo pas mus, ir Čeponis jam neleido išeiti. Taigi bunkeryje jie trise...

Buvo ramus žiemos rytas. Kaip visada, apsiruošėm ūkyje, gryčioje besitvarkant, diena visai prašvito. Gal 11 ar 12 valanda buvo, kai pamatėm nuo Juodaičių pusės, jau šiapus krūmų, kurie buvo už 200–300 m (į tą pusę mūsų laukas iki Kilupio buvo), tiesiai mūsų sodybos link skubančius kareivius! Ginkluoti, su šunimis, kulkosvaidžiais – vieną su kulkosvaidžiu aiškiai mačiau... Užšokau ant aukšto, pasakiau vyrams, kad ateina kareiviai (mama apačioje apie „ablavą“ jau buvo Įspėjusi). Kad neįtartų, aptikę mane nuo aukšto lipančią, surinkusi užsimečiau ant rankos padžiautus skalbinius ir nusileidau jų pasitikti...

Vos įvirtę į trobą, užriko: „Kur bunkeris?!“ Sakom, kad jokio bunkerio pas mus nėra, ką čia išsigalvojat. Galite žiūrėti, Įsitikinti...“ Pasklidę apieškojo, visus kambarius su šunimi apėjo, visur išlandžiojo, bet nieko neardė, nebadė. Pagaliau iš trobos išėjo ir nugarmėjo vieškelio link. Atsidusom, apsidžiaugėm, kad tas siautimas, krata, ačiū Dievui, laimingai praėjo... Diena jau į vakaro pusę pakrypo, buvo gal trečia valanda popiet. Galvojom: kai tik pritems – jau greit, juk žiemos metas, – partizanai išbėgs, bunkerį bulvėmis užversim, ką reikia, sukišim į krosnį, užkūrę sudeginsim...

Nežinau, kiek truko tas apsiraminimas – atokvėpis, pusvalandį, gal apie valandą, kai staiga vėl prigužėjo kareivių. Bunkerio jau neklausė, o tiesiog pasakė: „Pas jus yra Čeponis! Kur jis?..“ Bandėm dar sakyti, kad nieko pas mus nėra, bet mus tuoj uždarė į tėvukų (kampinį) kambarį, liepė iš jo niekur neiti (ar už durų stovėjo sargybinis – nežinau) ir pradėjo durtuvais badyti... Kareiviai gryčioje neslapukavo, šnekėjosi garsiai, šurmuliavo, keikėsi... Neilgai trukus išgirdom plėšiamų lentų braškėjimą, mums liepė išeiti. Užvarė mus visus ant aukšto. Įėjimas į bunkerį buvo atidarytas. Prie jo (jis buvo namo vidury) sustatė mus: tėvus ir mane su Genium, o kareiviai atokiai aplinkui sugulė, šautuvus atstatę. Pagrasino: „Kiek mūsų žus, tiek ir jūsų!..“ Negaliu pasakyti, kiek laiko taip stovėjom, nei gyvi, nei mirę, kai iš angos išsivertė dūmai, apačioje nugriaudėjo sprogimas... Po to pasigirdo dejavimas; po kelių minučių dejuoti liovėsi. Tada man liepė lįsti į bunkerį; ką būtų sakę ten daryli – nežinau. Kur dingsi – buvau pasiruošusi lipti tais akėčvirbaliais, bet užsistojo Genius, sako: „Aš už ją lįsiu...“

Jis nusileido į bunkerį, iškėlė ginklus. O partizanus per apačią ištraukė, negyvus. Juos sumetė į mašiną, užtiesė brezentu (paskui išveždami ant jų mus visus keturis susodino...) Rusai tuo tarpu tarpusavy gargaliavo, kad banditai granatą iš bunkerio norėjo išmesti, bet ji nukritusi atgal sprogo... Aš nežinau, ar jie granatą metė, ar, norėdami nusižudyti, patys žiedą patraukė. Ar bunkeryje šaudė? Net negirdėjau. Prieš sprogimą gal kas ir buvo, kol mes toliau nuo bunkerio uždaryti buvome, bet po sprogimo jokių šūvių nebegirdėjome. [...] Kodėl jie pas mus į šitokį – tokį nesaugų bunkerį įlindo ir čia paskui apmaudžiai užsibuvo? Juk jei būtų kitur, gal kur miške, įsikūrę, dar būtų galėję išbėgti ar nors pasipriešinti... O čia... Čia – atėjo ir... paėmė... Pats bunkeris gal ilgai būti) išlikęs – buvo gerai užslėptas, jei ne išdavystė.

Kas juos išdavė, įskundė? Galėjo juos pačius (Čeponį su Svajūnu) pastebėti ir pasekti: jie dažnai išlįsdavo, išeidavo, pareidavo... O gal kas Milerio klajonių maršrutais pasidomėjo? Paskui kalėjime šnekėjo, kad per tą lemtingąją „ablavą“ ant Juodaičių žvyrkelio ties mūsų sodyba stovėjusi mašina, kurioje sėdėjęs kažkoks žmogus. „Kai per pirmąją kratą bunkerio neradę kareiviai prie jos sugrįžo, tas išdavikas, matyt, jiems kažką tiksliau nupasakojo, nurodė, ir jie vėl patraukė pas Jokimus...“ Iš kur tas pasakojimas? Vieškelis nuo mūsų buvo maždaug už puskilometrio, bet jį mums užstojo krūmai – alksnynas, ir kas ten darėsi, mes nematėme. Gal, sakau, už alksnyno palei vieškelį gyvenę kaimynai tai matė?..

Kas dėjosi bunkeryje tas paskutiniąsias minutes prieš sprogimą? Šito niekad nesužinosim. Kaip ir to, ką tada į bunkerį nusileidęs Geniukas rado, matė...

O pats sprogimas? Jau pasakojau rusus kalbėjus, kad banditai į juos granatą metę. Aš tik persakiau girdėtą, neįsigilindama, nesusimąstydama. O jeigu truputėlį pagalvojus?

Kas matė (ar galėjo matyti) granatą metant? Kai siūbtelėjo dūmai ir trenkė sprogimas, arčiausiai prie įėjimo stovėjome mes – enkavedistų įkaitai (kareiviai buvo atokiau nuo jo aplinkui ant lubų sugulę). Ir nieko, išskyrus dūmus, aš nemačiau...

Išsiveržti partizanams nebuvo jokios vilties, i jie, manau, tai aiškiai suvokė. Kokia prasmė mesti granatą viršun – ant aukšto, kai čia, apačioje, pačioje pašonėje, jau braška kareivių plėšiamos lentos?..

Mačiau suniokotus partizanų kūnus. Ar tai atsitiktinumas, kad nuo vienintelės (netikėtai atgal nukritusios) granatos visi trys žuvo vietoje, ir dar būtent taip, kad sprogimas visų trijų veidus neatpažįstamai sudarkė?..

Taigi panašu, kad šneka apie atgal nukritusią granatą enkavedistų išsigalvota. Kam? Kokiu tikslu? Gal pasiteisinimui prieš savo „načalstvą“, kad bunkeryje apgultų banditų (seniai medžiojamo Čeponio!) gyvų paimti nesugebėjo?..

Viską, kas išliko atmintyje, papasakojau taip, kaip buvo. Todėl ir apie sprogimą galiu lik pakartoti tai, ką jau esu sakiusi: nežinau, ar jie metė granatą, ar, žūti pasiryžę, žiedą patraukė...“

Tai 1996 m. užrašytas S. Jokimaitės-Valantinienės, kuri dėl ryšių su partizanais kartu su tėvais buvo ištremta į lagerį 10-čiai metų, pasakojimas. Ji ir mama grįžo 1955-aisiais, tėvas Zenonas Jokimas taip ir mirė lageryje1949-aisiais, palaidotas Karagandos srities Spasko gyvenvietėje. 

Baigiama naikinti Jokimų sodyba 1968 m.; likęs vienas griaunamas gryčios galas. Matyti atsikišusi sandėliuko (namo viduryje) vienos sienos dalis, prie kurios buvo įrengtas bunkeris

Lietuvos laisvės armijos karys

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, Mjr. Juozas Čeponis-Tauragis, Budrys (Ščepavičius) gimė 1909 m. Raseinių apskrities Kunkojų kaime. 1928 m. baigė Raseinių gimnaziją ir įstojo į Pirmojo Lietuvos prezidento karo mokyklą, kurią baigė 1931 m. 1935 m. apdovanotas Nepriklausomybės medaliu. 1939 m. jam suteiktas kapitono laipsnis. 1940 m. Lietuvą okupavus sovietams su pulku perkeltas į Vilnių. 1941 m. prasidėjus SSRS–Vokietijos karui pabėgo iš buvusių Lietuvos kariuomenės dalinių, varomų į Rusiją, ir grįžo į tėviškę. Vokiečių okupacijos metais gyveno netoli Raseinių senelių sodyboje, Slabados kaime. Ūkininkavo ir mokytojavo Slabados pradžios mokykloje. Įsitraukė į antinacinę veiklą, įstojo į Lietuvos laisvės armiją. Tapo aktyviu jos nariu – Raseinių apskrityje kūrė šios karinės organizacijos grupes, LLA vado Kazio Veverskio buvo paskirtas Raseinių apskrities LLA karinių formuočių komendantu. 1944 m. įstojo į Vietinę rinktinę. Buvo paskirtas Seredžiuje formuojamo 309-ojo bataliono 1-osios kuopos vadu. Su ja Kaniavos kaime netoli Varėnos dalyvavo kautynėse su Armijos krajovos daliniais. Vokiečiams išformavus Vietinę rinktinę slapstėsi tėviškėje, tačiau dirbo LLA organizacinį darbą. Būdamas Raseinių apskrities LLA vadu išleido įsakymą, draudžiantį priesaiką Lietuvai davusiems karininkams su vokiečiais pasitraukti į Vakarus. 1944 m., sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, J. Čeponis pasitraukė į pogrindį, suformavo partizanų Vėgėlės (nuo 1945 m. liepos mėn. – Žebenkšties) rinktinę ir tapo jos vadu. 1945 m. parengė ir sėkmingai įvykdė ltn. Juozo Kasperavičiaus (vėliau Kęstučio apygardos vadas) išlaisvinimo operaciją, kartu su Jonu Žemaičiu vadovavo partizanams Virtukų mūšyje, kuris įvyko 1945 m. liepos 19 d. Dažnai lankėsi partizanų junginiuose, rūpinosi, kad neliktų neorganizuotų partizanų būrių. 1946 m. subūrė Jungtinės Kęstučio apygardos Žalčio (nuo 1948 m. – Vaidoto) rinktinę, veikusią Girkalnio, Ariogalos, Šimkaičių, Seredžiaus, Raudonės ir Raseinių valsčiuose, ir jai vadovavo.

1997 m. J. Čeponiui (po mirties) suteiktas Kario savanorio statusas, 1998 m. – majoro laipsnis, 1999 m. jis apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu. Žūties vietoje (šiuo metu Pagausančio k. Jurbarko r.) 1998 m. pastatytas paminklas.

Parengė Eglė Červinskaitė

Šaltiniai:

Juozas Čeponis-Tauragis, Budrys (Ščepavičius). Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro medžiaga 2004 01 30.

Paskutinis kapitono Juozo Čeponio prieglobstis Raseinių krašto partizanų ryšininkų prisiminimuose užrašė F.Tiškus. Partizanai.org.

Daugiau straipsnių